Vienas iš argumentų, kuriuo buvo blokuojamas komisijos Brazauskų verslui tirti sudarymas, skambėjo taip: „Valstybė turi svarbesnių reikalų, nei šis”.
Argumentas bruktas taip įkyriai, kad susidarė įspūdis, jog Lietuva rengiasi ne kam kitam, o ekspedicijai į Marsą. Juk gyvybiškai svarbiais reikalais nepavadinsi nei policininkų, reikalaujančių savo uždirbtų pinigų, piketų, nei švietimo sistemos problemų, nei sveikatos apsaugos reformų, kurios įstrigo dar neprasidėjusios.
Pagaliau svarbiu reikalu nevadintina ir kultūros politika…
——————————————————————————–
…Pagaliau svarbiu reikalu nevadintina ir kultūros politika – už ją atsakingos institucijos skelbia vienas prioritetais, o vadovaujasi, regis, kitais.
Apie Menininko statusą, kuriam nustatyti kūrybinės sąjungos Kultūros ministerijai narių anketas pateikė jau birželio mėnesį, nieko nei girdėti, nei regėti. Gal čia buvo koks pokštas, o ne projektas, nors kalbama apie rimtus dalykus – socialines menininkų, dažniausiai dirbančių pagal autorines sutartis, garantijas. Kad Vyriausybei mažai rūpi ši socialinė grupė, nenuostabu – ji užsiėmusi savo finansiniais interesais ir galios demonstravimo mechanizmu (ko gero, politikai visus menininkus laiko ne tik „trenktais”, bet ir dykaduoniais – jie tik gaudo įkvėpimą kaip vėją laukuose, ir daugiau nieko). Bet jei svarbiais kultūros žmogui dalykais nesirūpina Kultūros ministerija, tiesiogiai už tai atsakinga, kyla klausimas, ką tas milžiniškas biurokratinis aparatas veikia? Pats, aišku, turėdamas ne tik visas socialines garantijas, bet ir privilegijų.
Tai kas gi mūsų valstybėje iš tiesų yra „svarbesni” reikalai, jei visiškai nesvarbu atsakomybė, profesionalumas ir atsižvelgimas į visuomenės grupių lūkesčius? Kaip saugiai išsilaipinti Marse ir pastatyti ten cepelinų kioską?
Menininko protestas tylus – vargu ar dailininkas eis piketuoti prie Seimo, mojuodamas savo paveikslais, o rašytojas lips ant „bačkos” ir rėš liepsningą kalbą lyg Leninas nuo šarvuočio. Jis tiesiog dirba savo darbą – rašo, tai ir yra jo protestas. Tik gaila, kad beveik visa valdžios grietinėlė mažai skaito – taigi protestas tampa negirdimas.
Nomenklatūros lektūra specifinė – kartais, pasiklausius kai kurių ponų kalbų, kyla įtarimas, kad jie skaito tik meniu. Tuo galima įtarti ir kai kurias „aukštuomenės” damas. Juk praprususi moteris, žinanti, kas yra gero elgesio taisyklės, o gal net etiketas, arogantiškai nemes telefono ragelio, nors skambina iki gyvo kaulo įkyrėjusi žiniasklaida su klausimais apie bufetus ir viešbučius. Politika – scena, kuriai reikalingas ir tam tikras grimas, ir vaidybos menas. Ir nereikia tikėtis, kad galima pasislėpti už pagrindinio vaidmens atlikėjo pečių. Reikia ištarti ir savo sceninį monologą.
Nešvaraus biznio reikaliukai, netgi siejami su aukščiausiais valstybės asmenis, niekam neįdomūs. Piliečiams rūpi ne opozicijos intrigos, o efektyvios socdemų vykdomos reformos, jie vis dar tiki „darbiečių” 1 111 dienų programa.
O ar pati valdžia šituo tiki? Vargu. Valdančioji koalicija nespindi nei garbe, nei altruizmu, nei tiesa. Egzistuoja tik „kėdės” sindromas, peraugęs į maniją. Netekti posto – baisiau nei netekti garbės. Paaukoti tiesą dėlei nomenklatūrinio „honoro” – reiškia paaukoti viską.
Šimtu procentų teisūs tie, kurie teigia, kad Brazausko epocha nugrimzdo ir jai jau skambina varpai. Tik svarbu tų varpų gaudesy neapkursti ir išgirsti žingsnius tų, kurie ateina. Negalime leisti sau tokios prabangos – nepaisyti politikos, nes tokia visuomene lengviausia manipuliuoti. Patys svarbiausi valstybės reikalai yra ne vienos klikos, o visos visuomenės reikalai.