Kaip dabar, taip ir pirmuoju Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu netrūko ekonominių, politinių ir kriminalinių nusikaltimų, įvykdytų dėl pinigų ar meilės
Garbaus rašytojo Balio Sruogos brolis Adolfas – Lietuvos paštų valdybos direktorius išgarsėjo spekuliacija pašto ženklais, kai 1931 m. Valstybės kontrolierių Matulaitį pasiekė slapta informacija apie didžiulį biznį su mažučiais pašto ženklais. Patikrinus Pašto valdybos ženklų sandėlį ir Ekspedicijų skyrių, rasta padirbtų 3 ir 5 litų vertės pašto ženklų už beveik 3 mln. Lt.
Pašto ženklų afera
Adolfas Sruoga biznio sluoksniuose buvo laikomas patikimu ir turtingu žmogumi. Mat jis ne tik gerai vadovavo pašto valdybai – jam priklausė didžiulis knygynas miesto centre, cinkografijos ir litografijos įmonė, jis dalyvavo steigiant didelę naują spaustuvę ir turėjo akcijų kitose įmonėse.
1932 m. kilo įtarimas, kad A.Sruoga dalyvauja spekuliacijose pašto ženklais. Iš pradžių tuo niekas nenorėjo tikėti. Tiesa, buvo žinoma, kad jis rinko retus pašto ženklus ir dalyvavo filatelistų sandėriuose, tačiau niekas neįtarė, kad Paštų valdybos direktorius asmeniškai būtų įsivėlęs į aferą su naujais pašto ženklais. Tai paaiškėjo, kai buvo atlikta revizija Valdybos sandėliuose ir ekspedicijų skyriuose. Pasirodo, kad nuo 1923 m., kai buvo atspausdinta 599 tūkst. vienetų 5 Lt vertės pašto ženklų, beveik per dešimt metų tebuvo parduota tik 15 tūkst. pašto ženklų. Tuo tarpu dokumentai bylojo, kad gyventojai tokių ženklų buvo nupirkę gerokai daugiau. Panašūs buvo ir 3 Lt vertės pašto ženklų tikrinimo rezultatai. Ekspertai nustatė, kad pertekliniai ženklai buvo padirbti. Būti ekspertu, nustatant ženklų tikrumą, buvo pakviestas garsus tapytojas ir grafikas Adomas Varnas.
Pats šeimininkavo sandėlyje
Teismo metu paaiškėjo, kad A.Sruoga, būdamas valstybinės pašto žinybos direktorius, asmeniškai valdė ženklų sandėlį, niekam nepatikėdamas jo rakto ir atskaitomybės. Tad galėjo niekieno nekontroliuojamas imti iš sandėlio ženklus ir tik jam žinomais būdais realizuoti juos savo naudai. Nustatyta, kad A.Sruoga per jam pavaldžius asmenis Klaipėdoje ir Kaune už pašto ženklus yra gavęs apie 40 tūkst. Lt, tačiau dauguma ženklų buvo parduota aplinkiniais keliais per vieną Vokietijoje gyvenusį filatelistą.
Teisme A.Sruoga neigė kaltinimus ir skundėsi, kad neturįs jokio turto – jo įmonės pelno neduodančios ir jis negalįs net advokatams sumokėti, tačiau jo argumentai teismo neįtikino. A.Sruogos talkininkai gavo nuo 5 iki pusės metų kalėjimo, o aferos organizatorius – 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Taip pat jis turėjo Paštų valdybai sumokėti beveik 3 mln. Lt civilinio ieškinio, o turtas buvo konfiskuotas. Suprantama, ne visas, nes spauda rašė, kad A.Sruogos žmona Urugvajuje nusipirko didžiules kavos plantacijas.
A.Sruoga, patekęs į Sunkiųjų darbų kalėjimą, labai atidžiai ištyrinėjo kiekvieną kameros plyšį, jos sienas, čiužinį ir patalynę. Mat labai bijojo parazitų. Įsitikinęs, kad jų nėra, nusiramino. Teigiama, kad jis labai vargindavo kalėjimo prižiūrėtojus įvairiais klausimais ir prašymais, tačiau pats įnoringiausias kalinys, anot Kauno apskrities viešosios bibliotekos vyresniojo bibliotekininko Alvydo Surblio, sukaupusio nemažai įdomios informacijos apie tarpukario rezonansines bylas, buvo prelatas Konstantinas Olšauskas.
Prelato romano pradžia
Iki šiol vieni laiko prelatą Konstantiną Olšauską nusikaltėliu, nužudžiusiu buvusią mylimąją Stasę Ustijanauskienę, kiti – politinių intrigų auka. Panašių nuomonių būta ir 1928-1930 m., kai vyko visą Lietuvą dominusi kunigo byla.
27 metų Konstantinas ir 22 metų Stasė susipažino 1894 m. Palangoje. Mergina buvo įspūdingo grožio Rygos pensionato auklėtinė, o Konstantinas – gražus jaunas Debeikių kunigas. Netrukus Stasė Danilevičiūtė tapo kunigo brolio ir sesers mokytoja. Tarp mokytojos ir kunigo užsimezgė meilės romanas, kuris greitai tapo visiems pastebimas. Laikraščiuose teigiama, kad tuomet, kai mergina tapo nėščia, K.Olšauskas buvo iškeltas į Rozalimą, o 1904 m. – į Kauno karmelitų bažnyčią. Prieš tai jis pasiskubino išsiųsti Stasę į kaimą, o vėliau – į Prancūziją. Rašoma, kad mažasis jų sūnus „tėvą” vadino dėde, o motiną – „ciocyte”.
Tuo tarpu kunigas garsėjo kaip švietėjas, lietuvybės žadintojas. Tai jis kartu su kunigu J.Tumu-Vaižgantu vyko į JAV rinkti aukų „Saulės” švietimo kursams, pastatė „Saulės” namus. Daug gerų darbų lietuvybei išsaugoti padarė kitose Lietuvos vietose, Rusijoje. Lietuvos reikalais jis važinėjo ir po Europą. Vienos pakraipos spaudoje jis buvo vadinamas lietuvybės puoselėtoju, o kitos – „caro valdžios bernu”, „grobiku” ir „kekšininku”.
Grįžusi į Lietuvą iš užsienio, Stasė sūnaus auginti nebegalėjo – jį prelatas buvo išvežęs mokytis į JAV, tačiau slėpė nuo motinos tikrąją jo buvimo vietą, o vėliau jai pranešė, kad sūnus žuvęs karo fronte.
Stasė, kaip rašoma ano meto spaudoje, paraginta kunigo, ištekėjo už Ustijanausko, tačiau neilgai su juo gyveno, sūnų ir dukrą išlaikė pati, gaudama pinigų iš prelato. Teigiama, kad ji vis sukiojosi tose vietose, kur būdavo garsusis kunigas. Maža to, jos rankose buvo jo meilės laiškai, kuriais ji galėjo šantažuoti K.Olšauską. Buvo rašoma, kad jis siūlė S.Ustijanauskienei 20 tūkst. Lt, kad ji paliktų jį ramybėje, tačiau senstanti moteris reikalavo daugiau. Taip jiedu ir nesutarė dėl sumos, nors ryšiai tarp jų išliko – šią porą vasarotojai matydavo Birštone.
Lemtingas pasivaikščiojimas
Dar ir šiandien ginčijamasi, ar išties K.Olšauskas ir S.Ustijanauskienė, jau garbaus amžiaus žmonės, lietingą ir vėsų 1928 metų rugsėjo 13-osios vakarą Birštone kopė į Vytauto kalną. Po kelių parų ant šio kalno vietos gyventojas aptiko hamako virve pasmaugtos moters lavoną. Tai buvo S.Ustijanauskienė. Nelaimės vietoje rasti daiktai byloja apie nuožmias grumtynes prieš mirtį. Policija nustatė, kad žmogžudystė buvo atlikta ne apiplėšimo tikslais (ant pasmaugtosios piršto žibėjo žiedas, piniginė buvo nepaliesta). Įtarimai iškart krito ant prelato, kuriam seniai buvo įkyrėjusi ši moteris.
Prelatas buvo suimtas, teistas ir pripažintas kaltu, tačiau jam buvo paskirta švelni bausmė – keleri metai kalėjimo. Beje, teismas vyko už uždarų durų, tačiau žmonės rinkosi Kaune prie Apygardos teismo rūmų ir gaudyte gaudydavo žinias apie teismo procesą. Tad spaudoje buvo įvairių spėlionių dėl jo eigos. Vėliau pasirodė ne viena knygelė apie prelato gyvenimą ir nusikaltimą, tačiau tose knygelėse pateikiami „faktai” prieštarauja vieni kitiems. Maža to, pradėta tvirtinti, kad S.Ustijanauskienę nužudė lenkų žvalgyba (moteris dirbo lenkų žvalgyboje, tačiau buvo pernelyg plepi). Prelatas savo kaltės nepripažino.
Keisti įpročiai kalėjime
K.Olšauskas buvo laikomas įnoringiausiu kaliniu. Jam buvo specialiai išbaltinta kamera, atgabenta jo lova ir stalas. Kaliniai nemėgo K.Olšausko, visaip jį pravardžiuodavo, nes jis labai išdidžiai su jais laikėsi, laukdamas teismo sprendimo. Kai buvo nuteistas, mėgino santykius su kaliniais pagerinti – paaukojo 50 Lt kalinių orkestrui, tačiau tie aukos nepriėmė.
Laikraščiai rašė, kad garsusis kalinys, matyt, buvo nudistas – kalėjimo kieme saulėtomis vasaros dienomis vaikščiodavo nuogas, tokiu būdu priimdamas saulės vonias. Tvirtinama, kad kalėjime jis nieko neskaitęs.
Netikėta K.Olšausko mirtis
Išėjęs iš kalėjimo, K.Olšauskas pasitraukė iš aktyvaus gyvenimo – grįžo į savo ūkį Laukžemėje, Telšių vyskupijoje ir, kaip rašoma to meto spaudoje, nusamdė vokiečių detektyvus, kad šie surastų tikrąjį S.Ustijanauskienės žudiką. Netrukus po to užsiliepsnojo K.Olšausko namas, iš kurio liepsnų jis išsigelbėjo vienmarškinis. Kas padegė namą, taip ir liko neišaiškinta.
1933 m. birželio 18 d. K.Olšauskas arklių kinkiniu su brikele išvažiavo Palangon, į devintinių atlaidus. Grįžtantįjį namo pakirto vietos kaimo seniūno kulka. Ties K.Olšausko žūties vieta buvo pastatytas ąžuolinis kryžius. Po kunigo nužudymo vėl prabilta apie lenkų šnipų organizaciją, kurią išgąsdino vokiečių detektyvai, ieškoję S.Ustijanauskienės žudiko. „Saulės” draugijos nariai, kurie atkakliai gynė K.Olšauską nuo kaltinimo žmogžudyste, įtarė, kad kunigo žudikas priklausė lenkų žvalgybai (jis buvo Birštone tuomet, kai buvo nužudyta S.Ustijanauskienė).
K.Olšauskas buvo palaidotas savo gimtosios Plungės parapijos kapinėse.
Virginija Skučaitė