Klaipėdos veterinarijos klinikos „Eskulapas” priimamajame keturkojus pacientus ir susirūpinusius dėl jų sveikatos šeimininkus pasitinka komunikabili žako rūšies papūga Čipa. Žmonėms ji sako: „Labas!”, o šunelius paerzina, mėgdžiodama katės kniaukimą, katytes – „aploja”…
Čipos šeimininkas, veterinarijos daktaras Artūras pasakoja, jog papūgą įsigijo iš jūreivio rankų. – „Retas gyvūnas, kontrabandinė prekė, išgyvena ilgą sunkią kelionę. Čipa pasirodė esanti gaji. Metų nesulaukusios papūgos akių rainelė būna pilka, iš jos ir nusprendžiau, jog ji dar labai jauna”, – sakė Artūras. – Buvo matyti, kad baikšti pasišiaušėlė yra patyrusi iš žmonių nemaža skriaudų.
Kam man reikėjo papūgos? Tai įdomus gyvūnas, tačiau dabar jau žinau, kad tokį paukštį laikyti namuose gali ne kiekvienas, mat jeigu neturi laiko su juo bendrauti kaip su šeimos nariu, iti jautri papūga vienišumą išgyvena kaip dramą. Tai būtų gyvūno kankinimas. Nebent laikytumėte paukščių porelę, – sakė šeimininkas. – Viena svarbiausių priežasčių, kodėl papūga ima „kraustytis iš proto” ir išsipešioja plunksnas nuo viso kūnelio, ir yra ta, jog vienatvė jai – nepakeliama kančia. Beje, papūgos gyvena 50 – 60 metų”.
Artūro klinikoje pasijutusi mylima ir reikšminga persona, Čipa pati užmezga ryšius su nuolat klinikoje kaip Nojaus arkoje mindžikuojančiais gyvūnais. Kiekvienam rodo savotišką dėmesį, iš esmės ji maėgsta visus gyvūnus, bet labiausiai kiša snapą prie šunų. Pirmoji Čipos bičiulė buvo šeimininko juodos spalvos dobermanė Dora, ant jos nugaros jodinėjo, prie jos glaustėsi, tad dabar, išvydusi ir juodą rotvelerį, paukštė „kibina” jį, tikėdamasi pelnyti jo palankumą. Ir būna itin patenkainta, jeigu šuo ją aplaižo. Na, o šeimininkui ji laipioja ant pečių, kiša galvutę, kad būtų paglostyta.
„Kalbėti Čipa išmoko pati, – sako Artūras. – Ir niekuomet nesupainioja, kada sakyti „Labas rytas, Artūrai!”, o šiam išeinant – „Viso gero!” Be abejo, „žakė” turi ir mielų keistenybių. Jeigu skraidytų po kambarį neprižiūrima, nulaupytų tapetus ar atakuotų paveikslą, nes labai jau mėgsta viską knaboti smalsiu snapu. Bet kai šalia žmogus – jai nereikia nieko daugiau, bičiulystė su juo atstoja visą pasaulį. Rajūnė labiausiai mėgsta riešutus, saulėgrąžas, kukurūzus, vynuoges ir saldžius apelsinus, mandarinus, obuolius.
Papūga – „garsų enciklopedija”, moka pamėgdžioti intonacijas, o jos skleidžiamų garsų amplitudė – nuo žvirblio čirškimo iki automobilio signalų. O pavasarį, išgirdusi lauke lakštingalą, mėgina pakartoti šios arijas. Beje, kitų paukščių Čipa nenori įsileisti į savo narvą; ji nuolat švarinasi, jai nepatinka, kai kas erzina. Net su narvan įmesta kukurūzų burbuole Čipai reikia laiko apsiprasti. Kartais ji įnirtingai graužia medį, ir šeimininkas tą savybę priskiria prie kitų Čipos „paranojiškų” elgsenos apraiškėlių (tai vis sunkių vaikystės išgyvenimų pasekmė). O kartą paukštė sirgo visą mėnesį, turbūt sulesė ką netinkamo, ir prasidėjo skranduko uždegimas. Čipa smarkiai vėmė, vis silpo, ir šeimininkui vos pavyko išgelbėti jai gyvastį. Čia turbūt buvo tas atvejis, kai geriausias vaistas buvo šeimininko meilė. Bet dabar Čipa vėl trokšta žmogaus dėmesio, kai supyksta, burbuliuoja kaip verdantis katilas ir kartais šaukia: „Noriu lest!”.
Ivona Žiemytė