Apie depresiją prirašyta daug. Ir vis rašoma. Kone kiekviename spaudos leidinyje galime paskaityti patarimų, kaip ją įveikti. Tai rodo, kokia išplitusi ir sunki yra ši bėda. Sunki ne tik jos aukoms, bet ir jų artimiesiems.
Labai sunku matyti mylimą žmogų kenčiantį, graužiantį save, nuliūdusį, apatišką, nieko gera nesitikintį. Sunku žinoti, kad jam bloga, ir nežinoti, kaip padėti. „Niekam aš neberūpiu, niekam nereikalingas…” – sako jis, ir tu pyksti, nes tai netiesa. Tu stengiesi paguosti ir matai, jog tavo pastangos bevaisės. Ir nežinai, kaip elgtis toliau.
Sunku suprasti, kodėl su žmogumi tai vyksta, nes negali staiga nugyventi jo gyvenimo, įgyti jo patirtį, įlįsti į jo kailį. Mes klausiame „Kas tau nutiko?”, tačiau matome, kad žmogus slepiasi už tariamų priežasčių, nes atsakymo, matyt, neranda ir pats. Tikriausiai nieko ir nenutiko, nes ne įvykiai žmogų įvaro į kampą, o tai, ką jis galvoja apie juos.
Kai mūsų tėvai pasensta, išeina į pensiją, praranda veiklumą, jie įgyja per daug laiko apmąstymams apie praeitį. Jie narsto save po kaulelį, ir negali sau atleisti, kad nebuvo tobuli. Juk, rodos, stengėsi, atidavė tiek jėgų, o rezultatas – vienatvė.
Vaikų supratimas labai reikalingas, tačiau tikėtis, kad jis gali išgydyti depresiją, neverta. Depresija yra sunki liga, ją turi gydyti profesionalai. Ir vis dėlto… mes galime juos bent apkabinti.
Juodoji viešnia
„Depresija panaši į juodai apsitaisiusią damą. Jeigu ji pasibeldė į tavo duris, nesislėpk ir nevaryk jos šalin, o pakviesk vidun, pasodink prie stalo ir išklausyk tai, ką ji nori tau pasakyti.” (K.J. Jungas)
„Turi problemų, brangioji…” – kreivai šypteli Juodoji Viešnia. Ir aštriais nagučiais perbraukia per širdį. Iš baimės net neįstengi paklausti – „Kokių?..” Tik nuolankiai priimi jos dovanas: vienatvę ir kaltę. Užsirakini duris, kad apsisaugotum, o ji tuo tarpu patogiai įsitaiso tavo pilve.
Ji murma vieną ir tą patį, dieną ir naktį: apie tavo nesėkmes ir nuodėmes. Pro siaubo miglą negali rasti išeities. Ne taip paprasta pasakyti garsiai, „kokių turi problemų”, jeigu jų nenori prisiminti. Pasakyti garsiai, ką per sunku jausti. Tik pirštai virpa, balsas lūžta, o ašaros slepia tiesą.
Kad galėtume susikalbėti, turime išmokti kalbėti. O mes visą gyvenimą laukiame, kol mus išgirs be žodžių. Tai neįvyksta. Skaudu, kai tavęs nesupranta. O kai skaudu – vėl tyli. Ir nieko neatsitinka, nes nedarai judesio… Reikia EITI. Tik tokia išeitis.
Žinau, kad stengeisi. Klausei patarimų, „kaip įveikti depresiją”: nueikite į kirpyklą, įsipilkite į vonią levandų aliejaus, užsirašykite į fitneso klubą… Bet tai nepadėjo. Net supykai – susikiškit savo amerikoniškus patarimus ir palikite mane ramybėje. Nes tu – intravertė, tu netrokšti išsikalbėti. Sulendi į save lyg pro adatos skylutę. Kad tik niekas nerastų ir neužkalbintų.
Apkabink mane. Akimirka, kai daugiau taip nebegali, dar nėra pabaiga. Tai permainų akimirka. Pasakyk savo Poniai, jog žinai, ko ji atėjo. Pasakyk jai, kad neįmanoma nugyventi gyvenimą tobulai. Nebūna tobulų vyrų, tobulų moterų, žmonų ir motinų. Jeigu gyvenimas susiklostė ne taip, kaip norėjai, neteisk savęs. Kaltinimai gyvenimui sugrįžta bumerangu. Juk žinai: kaip šauksi – taip atsilieps. Atleisk sau, ir Juodajai Viešniai neliks apie ką su tavimi kalbėti.
Prabilti sunku. Prabilti ne priekaištais likimui, o geriausiais linkėjimais sau – dar sunkiau. Bet mes tam dar turime laiko.
Kaip nuostabiai teisingai pasakyta: „Tikėti, jog esi nuostabus, ir pamažu suprasti, kad nesi nuostabus. Užtektinai darbo vienam žmogaus gyvenimui”… (Česlavas Milošas), tiesa?..
Tu parašyk sau. Tiesiai į širdį. Meilės laišką mažai mergytei, kuri nuo gimimo gyvena tavyje. Parašyk taip, kaip mylinti mama rašo savo sveikstančiam vaikui. Tavo meilė padės jai pasveikti.
Ir žinok: aš myliu tą bejėgę mergaitę, kuri esi tu.
Andromeda Milinienė