Šiemet rašytojas Kostas Kaukas išleido jau trečiąją knygą. Šalia knygų „Linksmai apie medžiotojus ir žvejus” bei „Postmodernistinis sielų valymas” knygynų lentynose atsirado apybraiža apie Dionyzą Varkalį – „nepakeičiamą laivų mechaniką”, „skriaudžiamųjų užtarytoją”, „veikliausią sąjūdininką”, „antisovietinį elementą”, „metalo laužo vagį”, „gandų ir pavojingiausių senienų rinkėją”…
K. Kaukas – apie naujosios knygos „Vėtrų ugdytas” gimimą…
Kodėl?
Buvo šitaip: Dionyzas Varkalis pernai, spalio mėnesį, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui padovanojo tūkstantį eksponatų. Kai kurių eksponatų kaina juodojoje rinkoje siekia kelis tūkstančius litų… O jis veltui viską atidavė. O juk Varkalis skurdžiai gyvena – į darbą Kalvystės muziejuje žiemą vasarą važinėja dviračiu. Sakau jam: „Dionyzai, juk tau jau septyniasdešimt metų, bilieto kaina – tik keturiasdešimt centų.” „Man per brangu”, – sako jis. Jo pensija ir atlyginimas mažas – negauna nė tūkstančio litų, o su juo gyvena žmona, duktė su anūku.
Per muziejui Varkalio padovanotų eksponatų parodą Etnokultūros centro direktorė Nijolė Sliužinskienė man sakė: „Ar nereikėtų apie Varkalį parašyti knygą?” „Gera mintis”, – sakau, juk aš jį gerai pažįstu. Taip per spalį, lapkritį ir gruodį šią knygą ir parašiau.
Kaip?
Rašau, rašau savaitę… Pirmadieniais su Varkaliu Kalvystės muziejuje susitinkam, rodau, ką parašiau, skaitom, braukom…
Man teko su Varkaliu netgi į jo gimtinę prie Telšių važiuoti, ieškoti Kretingoje, Palangoje jo pažįstamų. Mat buvo labai įdomus dalykas: pirmasis Varkalio mokytojas buvo Juozas Kazlauskas. Tą mokytoją Varkalis visą gyvenimą nešiojosi širdy – kaip pavyzdingiausią mokytoją ir patriotą. Mokytojas 1944 metų pradžioje surengė kelias pamokas apie Lietuvos istoriją ir ją pasakojo smuiku grodamas. Tas mokytojas išėjo į generolo Plechavičiaus armiją. Vokiečiai vėliau generolą suėmė, o „plechavičiukai” – 20 tūkst. kareivių – išbėgiojo.
Klausiu Varkalio: „Kur yra mokytojas? Koks jo likimas?” Jis sako: „Nežinau”. Bet aš juk negaliu nesužinoti – kaip rašysiu?.. Nuvažiavom į gimtinę, išgirdom, kad apie mokytoją daugiau gali žinoti Kretingoje gyvenanti jaunystės draugė. Nuvažiavom pas ją, sužinojom, kad J. Kazlauskas mokytojavo Palangoje. Pasirodo, jis buvo Palangos senosios gimnazijos direktorius ir prieš trejetą metų mirė. Pasakiau Dionyzui, o jis sako: „Ką? Gal jis ir komunistų partijai priklausė? Tada neminėk jo…”
J. Kazlauskas, pasirodo, 1949 metais mokytojavo Kretingoje ir tuo pačiu studijavo pedagoginėje mokykloje, puikiai ją baigė. Kaip gerą mokytoją, jį paragino stoti į partiją. Jis abejojo, bet pas jį atėjo kunigas su vienuoliu ir pasakė: „Stok į partiją. Pažiūrėk, kas vadovauja švietimui – reikia jį gelbėti…”.
Pažiūrėkit, ko vertas vien šis faktas – ištiso romano…
Apie ką?..
Varkalis vaikystėje rinko šovinius, granatas sprogdindavo, ardydavo. Buvo susisprogdinęs, sunkiai sužeistas, jis net vieno piršto neturi, – ar pastebėjote? Jis jau vaikystėje rinko senienas, žmonėms visokius daiktus darė, taisė. Tėvai nusprendė vežti Varkalį į Klaipėdą, kur gyveno jo sesuo. Ir sesers likimas, beje, labai įdomus… Pamanė, iš ko sūnus, vargšas, čia mieste gyvens. Nusprendė karvę vesti į Klaipėdą. Įsivaizduojat – iš Telšių šimtą kilometrų vieškeliu karvę atvesti… Dvi paras jie keliavo, karvę prie vežimo prisirišę…
Apie visa tai ir kitus nuostabius dalykus yra šioje knygoje…
Koks jis, – D. Varkalis?..
Kai Varkaliui pasakiau, kad rašysiu knygą, jis sakė: „Jei rašysi, būtinai turi skirti skyrių dabartinei politikai, Lietuvos laivyno sunaikinimui…” Atsakiau: „Pala, Dionyzai, tai bus knyga ne apie politiką, o apie tave – kraštotyrininką, menininką, muziejininką…” Aš jį vis raminau, sakiau, kad rašau žmogotyrą, o ne knygą apie politiką…
Kaip jis su moksleiviais puikiai dirba!.. Kiekvieną trečiadienį Kalvystės muziejuje pas jį susirenka moksleivių būrys, mokyklos vos ne pagal grafiką tariasi, kada pas jį gali ateiti…
Norėjau knygoje parodyti Varkalio būdą – jis visad atsako tiesiai, yra stačiokiškas. Tai – neapsakomo darbštumo, kruopštumo, pareigingumo žmogus. Nežinau, ar jis per savo gyvenimą yra bent kartą pavėlavęs…
Rima Čeliauskaitė