Tądien, kai visa Lietuva rinkosi prie savo artimųjų kapų, kad per Vėlines uždegtų atminimo žvakutę, ką tik mirusios 43 metų molėtiškės Danutės Ivickienės kūnas buvo įkištas į lavoninės šaldytuvą ir ten pamirštas.
Tiktai užvakar vidurdienį, įpusėjus trečiai savaitei nuo moters mirties, aštuoniolikmetis jos sūnus Kęstutis bei kiti artimieji pagaliau palydėjo karstą su D.Ivickienės palaikais į Molėtų kapines.
Laidotuvėms įprastą liūdesį ir rimtį trikdė atviras pyktis dėl nežmoniško elgesio su mirusiaisiais.
D.Ivickienė spalio 30-osios vakare buvo surasta negyva nukritusi iš Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės 9-ojo aukšto patalpų.
Įtarę, kad po operacijos sveikusi ligonė nusižudė, medikai jos kūną atidavė į lavoninę, niekam iš artimųjų nepranešę apie mirtį.
Operavo stuburo išvaržas
Bendrovėje „Molėtų švara” septynerius metus dirbusi ir šio miesto gatves valiusi D.Ivickienė šiais metais jau buvo patyrusi abiejų kojų venų operacijas.
Spalio viduryje moteris vėl sunegalavo – nuo skausmo ji vos beįstengė paeiti. Šį kartą Molėtų ligoninėje jai buvo diagnozuotos stuburo išvaržos.
Ligonė iš karto buvo pervežta į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę, kur spalio 24-ąją operuota.
Po operacijos moterį lankė jos draugės ir giminaitės, kalbino ją telefonu. D.Ivickienė jau ketvirtąją dieną ėmė vaikščioti ir džiaugėsi, kad operacija buvo sėkminga.
Jau rengėsi į sanatoriją
„Tą savaitę ji jau žinojo ir mums pranešė, kad per Vėlines dar pabus ligoninėje, o po švenčių iškart bus pervežta į sanatoriją, kur galės toliau sveikti”, – pasakojo artimiausia D.Ivickienės draugė molėtiškė Regina Morkūnienė.
Paskutinį kartą – spalio 29-ąją – ligonę aplankė jos krikšto duktė.
Ji tą savaitgalį telefonu kitiems artimiesiems pranešė, kad D.Ivickienė po operacijos jau gali vaikščioti, yra geros nuotaikos, todėl per šventes skubintis ją aplankyti nebūtina.
Moters artimieji po Vėlinių ėmė laukti, iš kokios sanatorijos ji paskambins, kur bus galima rasti bei aplankyti sveikstančiąją.
Ieškojo tik sveikstančios
Tačiau jokios žinios nebuvo vieną savaitę, paskui – ir antrą.
D.Ivickienės sesuo Augutė Rameikienė sunerimusi ėmė skambinti į visas sanatorijas, kur tik galėjo būti pervežta ligonė.
Visur atsakymas buvo tas pats – D.Ivickienės nėra.
Lapkričio 12-ąją A.Rameikienė iš nevilties pagaliau pradėjo skambinti ir į ligoninę, kurioje gydėsi sesuo, norėdama sužinoti tiktai viena – kurioje sanatorijoje ieškoti D.Ivickienės.
Tačiau ir čia nieko nesužinojo – tiktai išgirdo patarimą skambinti dar po poros dienų, pirmadienį, kai bus gydytojas, kuris galės informuoti.
Mirusioji turėjo dokumentus
„Pagaliau prisiskambinusi pirmadienį aš išgirdau prislopintus kažkokio gydytojo žodžius, jog mano sesuo seniai mirusi, ir dar miglotą užuominą apie operacijos metu padarytą kažkokią klaidą”, – pasakojo A.Rameikienė.
Moteris tiesiog pašiurpo: visus asmens dokumentus turėjusi mirusioji buvo palikta lavoninėje tarsi gatvėje rastas neatpažintas asmuo, apie kurio mirtį nežinoma kam pranešti.
Tarp ligonės asmeninių daiktų buvo ir užrašų knygelė, kurioje moteris turėjo visų savo artimųjų ir draugių telefonų numerius.
Prie mirusiosios kapo susibūrę ir neskubėję skirstytis molėtiškiai vakar svarstė, kas būtų, jei jie numirtų ne Molėtuose ir be asmens dokumentų.
Sujaudinti žmonės spėliojo, jog juos tiesiog kur nors užkastų, nes tada tikrai niekas neieškotų jų artimųjų.
Galėjo informuoti darbovietę
„Gandai apie mūsų darbuotojos mirtį iš Vilniaus į Molėtus atėjo greičiau, nei apie tai buvo pranešta iš gydymo įstaigos ar iš policijos”, – piktinosi ir bendrovės „Molėtų švara” direktorius Danielius Bimbiris.
Jis pats ne kartą gulėjo ligoninėje ir gerai prisimena, kad medikai visuomet klausia, kam pranešti apie paciento būklę.
Šita itin svarbi informacija lydi ligonį iki mirties arba atsisveikinimo pasveikus.
Pasak įmonės vadovo, jeigu negalima surasti artimųjų, tai dokumentuose nurodyta darbovietė – jai galima pranešti apie mirtį.
„O dabar kažkur dingo ne tiktai asmens dokumentai, bet ir D.Ivickienės nedarbingumo pažymėjimas – dabar negalime net našlaičiui sūnui jo motinos nedarbingumo pašalpos atiduoti”, – stebėjosi D.Bimbiris.
Įvertinęs sudėtingą padėtį šeimoje, jis pats organizavo šermenis ir laidotuves, išrinko vietą kapui ir net užsakė mišias Molėtų bažnyčioje už mirusią pavaldinę.
Moteris nenurodė telefonų
Vilniaus universitetinės greitosios pagalbos ligoninės, kurią pastaruoju metu drebina skandalai dėl iššvaistytų pinigų, vadinamosios lavonų prekybos ir mįslingų vagysčių, direktoriaus pavaduotojas Tomas Saladis tvirtino, kad D.Ivickienės ligos istorijoje nebuvo jokių duomenų, kaip surasti jos artimuosius ar giminaičius: „Buvo nurodyta tik gyvenamoji vieta – Molėtų rajone esantis vienas kaimas, tačiau telefono nebuvo. Todėl mes negalėjome D.Ivickienės giminaičiams pranešti apie skaudžią nelaimę”.
Paciento sutikimo dokumente, kurį pildo kiekvienas į šalies ligoninę patekęs žmogus, D.Ivickienė taip pat nenurodė, kokiam asmeniui medikai turi teisę teikti informaciją apie jos sveikatos būseną.
„Mes nežinome priežasčių, kodėl moteris šitaip pasielgė”, – aiškino direktoriaus pavaduotojas T.Saladis.
Spalio 30 dieną D.Ivickienė iššoko iš devintame aukšte esančio neurochirurgijos skyriaus. Jos kūnas be išorinių smurto žymių buvo aptiktas 18 val. 40 minučių.
Apie pacientės savižudybę gydytojai pranešė policijos pareigūnams, kurie žadėjo apie tai pranešti jos artimiesiems.
Pagal galiojančią tvarką, sostinės ligoninėse nusižudę pacientai patenka į Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto morgą.
Našlaitę išaugino globėja
Gatvių valytoja D.Ivickienė Molėtuose buvo gerbiama už darbštumą, tačiau nuolat sulaukdavo ją pažinojusiųjų užuojautos dėl sunkios kasdienybės.
Našlaitė iki dešimties metų augo Pasvalio vaikų namuose.
Vėliau mergaitę ėmė globoti, ją išaugino ir ištekino Pasvalio rajono Telžių kaimo gyventoja Petrutė Anelionienė.
„Mylėjau ją kaip motina savo dukrą, iki šiol kaip galėdama jai padėdavau ir maistu, ir rūbais, ir užuojautos žodžiu”, – pasakojo globėja.
P.Anelionienė prisipažino neįdukrinusi Danutės tiktai todėl, kad anuomet ji, kaip našlaitė, galėtų greičiau gauti butą ir prasigyventi.
Moteris jau buvo sutarusi, kad po operacijos sveikstanti D.Ivickienė mėnesiui kitam atvažiuos į jos namus ir čia laisviau pagyvens.
Nebespėjusi pasirūpinti globotinės sveikata, P.Anelionienė sakė dabar tvarkysianti jos kapą Molėtuose taip, lyg savo dukters.
Šeimoje išgyveno smurtą
Molėtuose gyvenusiai D.Ivickienei dažniau tekdavo ieškoti paguodos nei dalytis džiaugsmu.
Todėl žinia apie tai, kad moteris tikriausiai nusižudė, čia nesukėlė didelės nuostabos.
Net ir prie jos kapo vakar buvo kalbama, kad mirusioji pagaliau sulauks ramybės.
Palikusi gėrusį bei smurtavusį vyrą, D.Ivickienė prieš keletą metų gavo laikiną tarnybinį butą, kad galėtų gyventi atskirai su paaugliu sūnumi.
Tačiau jai buvo sunku vienai auklėti sūnų. Kęstutis labiau žavėjosi netoliese gyvenančio tėvo elgesiu ir gyvenimo būdu.
Pasak P.Anelionienės, ir pastaruoju metu D.Ivickienė jai ne kartą guodėsi, kad sūnus ją mušęs, atėmęs pinigus.
Motina atsisakiusi klausyti patarimo – kreiptis pagalbos į policiją, nes jai atrodė, kad skųstis sūnumi būtų didžiausia gėda.
Dingo visi mirusiosios daiktai
Ilgai ėjusią žinią apie motinos mirtį gavęs K.Ivickas prie jos kapo vakar skundėsi, kad ligoninėje prapuolė visi mirusiosios asmeniniai daiktai.
Į Vilnių D.Ivickienė išvažiavo susikrovusi pilną krepšį jai reikalingų daiktų. Ji pasiėmė ir visas savo santaupas – apie 400 litų.
„Dabar atidavė tiktai chalatą ir apatinius drabužius. Kur dingo visi kiti mamos daiktai, kur jos akiniai, laikrodis, niekas negalėjo paaiškinti – tik pečiais gūžčiojo”, – pasakojo mirusiosios sūnus K.Ivickas.
Tautvydas Kontrimavičius, Danutė Jonušienė