Į seminarą Klaipėdos universitete susirinkę aerofotografijos profesionalai iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Suomijos, Lenkijos, Latvijos, Norvegijos, Danijos bei Rusijos pristatys šio metodo galimybes dokumentuojant, tiriant ir informuojant apie kultūros paveldo vertybes.
Renginio koordinatorius dr. Romas Jarockis sako, kad iš pirmo tokio pobūdžio seminaro Lietuvoje dalyvių tikimasi pasisemti naudingos patirties.
Kas yra aerofotografija ir kuo ji gali pasitarnauti kultūros paveldo srityje?
Tai – kultūros paveldo objektų fotografavimas iš lėktuvo, – sako R. Jarockis. – Paprasčiausias palyginimas galėtų būtų toks: atsigulę ant kilimo ir pabandę pamatyti jo ornamentą, ne kažin ką įžiūrėsime. O užsilipus ant stalo, iš viršaus, viskas matyti žymiai aiškiau ir vizualiai įtaigiau. Taip ir su aerofotografija: kultūros paveldo objektai fotografuojami, o turėdami nuotraukas, pasitelkę turimą istorinę ir archeologinę informaciją, galime atlikti įvairius tyrimus. Tai labai efektyvi priemonė propaguojant kultūros paveldą, taip pat ji gali būti naudojama edukacijai. Juk ne kiekvienas turi galimybę pasižiūrėti į savo šalį iš paukščio skrydžio.
Profesionalaus fotografavimo iš oro archeologijoje pradininku laikomas Anglijos karininkas O. G. S. Kraufordas archeologijos paminklus pradėjo fotografuoti dar Pirmojo pasaulinio karo metu, o šiandien šis metodas jau plačiai naudojamas visoje Europoje. Kas Jus paskatino rengti šį seminarą – juk aerofotografija nebėra naujas dalykas?
Lietuvoje – dar gana naujas. Sovietmečiu, aišku, buvo skraidoma, tačiau buvo įvairūs draudimai, fotografuoti buvo nerekomenduojama. Žinia, net ir žemėlapių, kurie ir taip buvo netikslūs, specialiai klaidinantys, naudojimas buvo ribojamas. Tad penkiasdešimtį metų šis metodas praktiškai nebuvo naudojamas ir dabar mes matome, kad Vakarų Europa per tą laiką smarkiai pasistūmėjo į priekį, fotografuojant iš oro išpręsta labai daug kultūros paveldo problemų. Mūsų „stažas” šioje srityje tėra dešimt metų. Tai nėra daug, tuo labiau kad per metus turėdavome galimybę paskraidyti tik 3-5 valandas.
Tačiau praėjusiais metais Kultūros paveldo departamentui prisijungus prie tarptautinio aerofotografijos projekto „Europos kraštovaizdis. Praeitis, dabartis, ateitis” galimybės padidėjo?
Taip. Šiemet fotografavome triskart daugiau – penkiolika valandų. Projektas bus įgyvendinamas dar dvejus metus.
Nuotraukose įamžintus archeologinius, istorinius ir kultūrinius kraštovaizdžius vėliau parodysime Eruopos žmonėms. Kad jie pamatytų, kokia yra Europa, kaip, tarkim, piliakalniai iš aukštai atrodo Didžiojoje Britanijoje ir kaip – Lietuvoje.
Beje, Kultūros paveldo departamente jau baigiamas tvarkyti aerofotografijų archyvas. Greitai kompiuterinė duomenų bazė bus prieinama ir plačiajai visuomenei.
Ne be reikalo aerofotografija dar vadinama nedestruktyviąja archeologija. Žinia, kasinėdami tiriamą objektą jį praktiškai sunaikiname; archeologija yra tarsi chirurgo pjūvis. O kai nufotografuojame – ar tai būtų pastatai, ar kapinynas, ar pylimas, mums kasinėti nebereikia. Tai yra žymiai pigesnis būdas. Valetos konvencijoje sakoma, kad archeologiniai kasinėjimai turi būti atliekami tik tuo atveju, jei jie yra neišvengiami.
Seminare svečias iš Latvijos Juris Urtanis pasakojo aerofotografijos dėka padaręs įdomių atradimų. O kuo galėtų pasigirti Lietuva?
Kaip atradimą galima įvardyti penkias šešias naujas archeologines gyvenvietes, kurių mes tradiciniais būdais kasinėdami žemės paviršių negalėjome aptikti. Taip pat – keletą pilkapių, kurie irgi matyti tik iš skrydžio metu darytų nuotraukų, o ko gera didžiausias atradimas yra Lietuvos piliakalniai. Fotografuodami juos atradome išties daug naujo.
Mes nesame fotografai profesionalai. Mes – savo srities specialistai, daugiausia – archeologai, istorikai. Nekuriame meno, todėl kartais mūsų nuotraukos nėra labai gražios, bet joms mums reikalingos, kad galėtume dokumentuoti kultūros paveldo vertybes ir palikti ateities kartoms.
Giedrė Petkevičiūtė