Dailininko Arūno Vaitkūno atminimui skirta paroda „Tapyba danguje”, prieš savaitę pristatyta Klaipėdos dailės parodų rūmuose, paskleidė Gruzijos dvasią ir įkvėpė pokalbius apie šį ir anapusinį pasaulį, žmogaus egzistencijos trapumą ir prasmę jame.
Parodoje demonstruojamas paskutinis ir pats didžiausias kauniečio dailininko, tapybos katedros Kaune steigėjo ir vedėjo Arūno Vaitkūno kūrinys – gegužės mėnesį Gruzijoje vykusioje menininkų stovykloje sukurtas 11 metrų ilgio aitvaras. Jis ištapytas šluotine tapybos technika, panaudojant natūralius dažus, kuriuos autorius pagamino iš Gruzijos uolienų ir žemių, o užtepė gruzinių moterų paskolintomis šluotomis. Šis aitvaras skrido virš Gruzijos kalnų ir senovinių kaimų, o dabar keliauja per Lietuvą.
„Tuo metu, kai aitvaras buvo kuriamas, viskas atrodė nereikšminga ir nerimta, tarsi pokštas. Ir tik kai aitvaras pakilo į dangų, skambant muzikai ir eilėms žemėje, pajutome – kaip tai galinga ir prasminga”, – prisiminė A. Vaitkūno inicijuotą „Skraidančios tapybos” akciją dailėtyrininkė Karolina Jakaitė.
„Tai buvo tarsi bombos sprogimas”, – papildė ją kompozitorius Š. Nakas, parodoje pristatantis fotografijas ir videofilmą apie tarptautinę įvairių sričių menininkų iš Lietuvos, Gruzijos, Olandijos ir Turkijos stovyklą ir A. Vaitkūno surengtą skraidančios tapybos akciją. Filme skamba taip pat stovykloje dalyvavusio kompozitoriaus Giedriaus Svilainio muzika. O parodą papildo ir paties A. Vaitkūno mobiliuoju telefonu padarytos fotografijos, dokumentuojančios kelionės įspūdžius.
Po parodos atidarymo pasinaudoję proga plačiau pasišnekėjome su retokai Klaipėdoje pasirodančiu vienu žinomiausių šiuolaikinės lietuvių muzikos kūrėju Šarūnu Naku.
A. Vaitkūno atminimui surengtoje parodoje „Tapyba danguje” debiutuojate kaip fotografas ir videofilmo kūrėjas. Tai rimtas jūsų užsiėmimas ar tik hobis, kelionių metraštis?
Fotografu aš netapau ir turbūt netapsiu. Fotografuoju jau senokai, tačiau šis mano užsiėmimas niekada neperšokdavo privačių interesų ribos. Nė vienas iš šių kadrų nebuvo daromas su mintimi tai kaip nors vėliau panaudoti, tačiau viskas išėjo taip, lyg būtų surežisuota iš aukščiau.
Aš džiaugiuosi, jog likimas man davė progą susipažinti su labai įdomiu žmogumi, visiškai nesentimentaliu, sveiko, kritiško ir drąsaus proto. Toks buvo dailininkas Vaitkūnas. Tokie žmonės – tiesūs, su geru humoro jausmu – man labai artimi.
Taip jau sutapo, kad mano lova kambaryje stovėjo šalia jo, ir aš tarsi fotokorespondentas turėjau galimybę dokumentuoti paskutines aštuonias jo gyvenimo dienas. Jos buvo labai gražios. Iki pat paskutinės minutės. Jis gyveno maksimaliai, nestabdydamas savęs, darydamas tai, ką nori ir kaip nori.
Viešnagė Gruzijoje, pažintis su Vaitkūnu kaip nors paveikė jūsų muzikinę kūrybą?
Buvimas Gruzijoje buvo ekstaziškas nuo pat pradžių iki galo, nors viskas baigėsi sukrečiančiu įvykiu – netikėta A. Vaitkūno mirtimi.
Oro sąlygos buvo labai palankios, visą laiką švietė saulė. Mes valgėme dieviškai skanų Gruzijos maistą, gėrėme daug vyno, karstėmės po kalnus, lankėme senovinius kaimus ir vienuolynus, bendravome su žmonėmis.
Gruzija dabar yra lipanti iš gūdžios sovietinės praeities ir būties į visiškai kitą būvį. Vietiniai dėl to labai laimingi, kaip lietuviai Sąjūdžio metais. Gruzinai žino, kad lietuviai juos palaiko, ir tikisi atgaivinti ryšius su mūsų tauta.
Tai buvo fantastiška savaitė. Mano atmintyje ji išliko kaip labai šviesus ir gražus gyvenimo gabaliukas. Neieškodamas tiesioginių šios viešnagės sąsajų su dabartine mano kūryba, jaučiu, kad ji turi įtakos mano jausenai ir viskam, ką bedaryčiau.
Ką šiuo metu kuriate?
Neseniai parašiau kūrinį pučiamųjų orkestrui, kuris vadinasi „Karūna”. Jis dedikuotas labai netikėtai mirusio man labai artimo klasės draugo Vlado Zalatorio atminimui.
Kūrinys buvo atliktas neseniai pasibaigusiame „Gaidos” festivalyje. Jį pagrojo orkestras iš Austrijos miesto Insbruko. Šiuo metu turiu Vilniaus festivalio užsakymą didžiulei kompozicijai, skirtai orkestrui su solistais.
Baigiu muzikinės eseistikos knygą apie lietuvių muzikos istoriją ir dabartį. Rengiu keletą radijo laidų – su Mindaugu Urbaičiu pokalbių apie šiuolaikinę muziką laidą „Modus” „Klasikos” radijuje, kita laida vadinasi „Muzikos muziejus”. Dirbu žurnalo „Kultūros barai” muzikos skyriaus redaktoriumi.
Paminėjote, kad vienas naujausių jūsų kūrinių dedikuotas mirusiam bičiuliui. Kaip mirtis inspiruoja kūrybą?
Inspiruoti kūrybą gali net blogi dalykai. Nepatinkanti muzika dažnai inspiruoja daug labiau nei patinkanti. Tas pats ir su kinu, daile, politika ar mirtimi.
Palaipsniui vis daugiau mano pažįstamų žmonių atsiduria už šio gyvenimo ribos. Per keletą mėnesių išgyvenau trijų bendraamžių, man artimų žmonių netektis. Viena vertus, emocijų nesuvaldysi – skaudu. Tačiau negali dėl to sustoti, turi gyventi toliau. Mirtis – neišvengiamybė, tai mūsų būties dalis. Visi mirs, niekas neturi privilegijos nemirti. Todėl turi dirbti nesustodamas, turi dar kažką padaryti ir už išėjusiuosius.
Mano kūrinys „Karūna” – tai 17 minučių labai garsios, energingos ir šviesios muzikos.
Tikite pomirtiniu gyvenimu?
Netikiu, kad kažkur kažkada susitiksime su mirusiaisiais. Manau, kad pomirtinis gyvenimas yra mūsų atmintyje. Kol mes mirusiuosius atsimename – tol jie gyvena. Jei mirę žmonės išnyra mūsų sapnuose ar mintyse – tai ir yra jų pomirtinis gyvenimas.
Apskritai gyvenimas yra labai trumpas ir trapus dalykas. Vien tai neleidžia sureikšminti mirties fakto, ribos, kai žmogus praranda savo fizinį kūną. Tuo atidžiau reikia gyventi tau likusias dienas, kad būtum jomis patenkintas ir kitiems būtų gera.
Pabaigai – nerimtas klausimas. Interneto paieškos sistemoje įrašius jūsų vardą ir pavardę – pateikiama – genialaus matematiko dosjė. Negaliu nepaklausti, ar tai tiesa, jūs domitės matematika?
Biografija yra populiari savireklamos priemonė. Yra žmonių, kurie skiria labai daug dėmesio savo biografijų rašymui. Savo biografijas jie išpučia iki absurdo, kičo ir idiotizmo.
Berods prieš penkerius metus paprašiau savo draugo Herkaus Kunčiaus, kad jis parašytų karikatūrišką mano – kompozitoriaus – biografiją. Ir jamišties pavyko sukurti puikią reikšmingos biografijos parodiją, kuri gerokai suerzino muzikos kritikus.
Ir iki šiol daug žmonių užkimba ant šio kabliuko ir kreipiasi į mane kaip į mokslų daktarą, matematiką ar politinį veikėją. Man tai labai smagu.
Jurga Petronytė