„Bentski” berniukas Andrius Rožickas atsisakė žalingų įpročių ir kuria vaikams.
Sugrįžta kitu amplua
Vienos pirmųjų Lietuvoje humoro laidų „Bentski šou” sumanytojas ir vedėjas A.Rožickas grįžta.
Kadaise visai šaliai drauge su Aušriu Kriščiūnu padovanojęs „tautinį” šokį „Tynta”, Andrius, be humoristinės laidos, dar vedė televizijos žaidimą „Milijonierius”, bet jį pakeitus kitam vedėjui, lyg dingo iš pramogų pasaulio.
Į žiniasklaidos akiratį jis buvo patekęs prieš porą metų su projektu „Meškiukai”. Šis projektas gyvavo labai trumpai – taip ir likę paslaptimi muzikantai išleido albumą „Pliaže” ir dingo. Dabar yra naktinė interaktyvi laida televizijoje šiuo pavadinimu, bet A.Rožickas joje nedalyvauja.
Ir štai Andrius vėl grįžta į didžiąją sceną. Šįkart jis – statomos vaikų popoperos „Pasakų medis” libreto autorius. Prisiminus „Bentski šou” laikus ar „Meškiukų” pokštus, šis amplua atrodo keistas.
Dirba pramogų versle
– Kaip gavai pasiūlymą rašyti operos, skirtos vaikams, tekstą?
– Su šio projekto autore Aurelija Petukauskaite esame pažįstami, dirbome keliuose projektuose. Ji, žinodama mano kūrybinius sugebėjimus, nutarė eksperimentuoti. Gavęs pasiūlymą nudžiugau – įdomi ir nebandyta sritis. Tik pabandžiau – labai patiko.
– Tavo dalyvavimas šiame projekte – vėl išėjimas į plačiuosius visuomenės vandenis po ilgos pertraukos. Tavęs nesimatė viešumoje.
– Taip, čia toks didesnis „išlindimas”. Nors negaliu sakyti, kad nieko neveikiau. Kažką dariau. Gal ne tiek viešai, ką visi mato. Bet buvo projektų, prie kurių teko prisidėti.
– Po „Bentski šou” laikų viešas tavo pasirodymas buvo „Meškiukų” projektas.
– Taip. Tai, ko gero, paskutinis didesnis pasirodymas. Nors ten manęs beveik nebuvo. Niekas apie mane nešnekėjo. Juk aš tik tekstus kūriau.
– Kokie tie projektai, prie kurių prisidedi, bet tavęs nesimato? Ką veiki?
– Kartais dirbu su reklamomis. Nėra čia kuo girtis. Taip užsidirbu duonai kasdienei.
– Kuri tekstus ar daugiau?
– Kartais režisuoju. Taip pat esu susijęs su viena renginių organizavimo įmone, kuri daro ir netradicines pramogas. Tai ne tokia vieša mano veikla. Viskas susiję su kūryba.
Laisvas menininkas
– Tavęs paklausius, atrodo, kad nuolatinio darbo ir atlyginimo neturi.
– Taip, neturiu. Esu laisvai samdomas. Ir dėl to nė kiek nesiskundžiu bei nesijaudinu.
– Bet kai žmogus gauna pastovų atlyginimą, jis ramesnis. Juk projekto gali ir nepasiūlyti. Ar pasitaiko momentų, kai tenka sėdėti be pinigų, o gal viską esi paskaičiavęs į priekį?
– Niekas nieko nežino. Tu pats nieko nepaskaičiavęs. Ką gali žinoti, kas nutiks rytoj. Gali tik įsivaizduoti, kas bus. Gali apsirūpinti dešimt metų į priekį, o kitą dieną nusisukti sprandą. Ir kas iš to? Neteikiu didelės reikšmės gyvenimo planavimui. Manau, kad gyvenimas vis tiek eis į priekį. Jeigu sustos, vadinasi, taip turėjo būti.
– Tad tave galima pavadinti laisvu menininku?
– Taip, esu laisvas menininkas.
– Bet juk visuomenėje yra susidaręs stereotipas, kad laisvi menininkai dažnai verkia dėl to, jog jiems trūksta pinigų, neįvertina jų meno.
– Aš neverkiu. Nematau tame išeities. Jaudintis dėl to, kad neperka tavo meno, taip pat beprasmiška. Viskas suranda savo vietą. Kiekvienas menas.
Retai sutinka senus draugus
– Su televizija visai atsisveikinai?
– Niekada nieko negali žinoti ir niekada nesakyk niekada. Šiandien sakai viso gero, o rytoj jau gali tekti sakyti labą diena. Šiandien su televizija esu kol kas „parišęs”. Nežinau, kaip bus ateityje.
– Ar vis dar jauti senų gerų „Bentski šou” laikų atgarsius?
– Kad gal jau ne. Dar kartais būna, kad kam nors mano veidas pasirodo pažįstamas ir pagalvoja: „Kur aš tave mačiau?” Bando prisiminti, gal aš jam giminaitis ar dar kas nors, kol prisimena mane kaip buvusios laidos vedėją. Bet tai jau baigiasi, nes dabar televizijoje daug naujų veidų, kurie kasdien keičiasi. Iš žmonių atminties po truputį nykstu.
– Ar palaikai su tų laikų bendražygiais kokius nors santykius?
– Labai mažai akis į akį susitinku. Pavyzdžiui, su Aušriu „Tynta” labai seniai mačiausi. Jis Kaune, aš – Vilniuje. Atstumai nemenki. Kažkaip nesusieiname. Gal ateis laikas ir vėl būsime drauge.
Savo vaikų neturi
– Savo šeimyninį gyvenimą slepi. Gal „Ekstra žinių” skaitytojams praskleisi paslapties šydą?
– Ne. Tegul tai lieka šeimyninis gyvenimas.
– Bet kiek žinome, vaikų neturi?
– Ne. Neturiu.
– Kaip kūrei tekstą vaikams?
– Labai ramiai. Iš pradžių labai bijojau, kad sunkiai suvoksiu, ko reikia vaikams, neįsijausiu į jų kailį. O pasirodo, netoli ieškoti reikia. Kiekvieno žmogaus viduje sėdi vaikas, tereikia gerai prisiminti. Juolab jei būčiau turėjęs vaikų, tai gal ta pasaka būtų labiau depresyvi ir liūdna, nes vaikai jau būtų mane nutampę už ausų ir nusibodę. Aš būčiau išliejęs neigiamas emocijas pasakoje. O dabar, kai nesu susipažinęs su buities rūpesčiais, man vaikai yra gėlės, aš – jų saulė.
– Kokie tie buities rūpesčiai, jei vaikų neturi? Kur gyveni?
– Už Vilniaus nuosavame name. Klausau, kaip čiulbauja ūbauja paukštukai.
– Tai ir po sodą kartais pasikapstai?
– Kartais nupjaunu žolytę, obuoliuką nusiskinu. Agurkų, pomidorų neauginu. Pasėdėti ant prievelės labai smagu.
Šviesiausios mintys – ryte
– Tavo, kaip laisvo menininko, darbo laikas nenormuotas. Tikriausiai pusryčiauji tik vidurdienį.
– Ne. Stengiuosi anksti ryte atsikelti. Tada esu produktyvesnis.
– Bet kai dirbai prie „Meškiukų” projekto, susisiekti su tavimi būdavo galima tik po pietų.
– Taip, tada gyvenau „meškiukų” režimu. Dabar gyvenu vaikų režimu. Bent jau dirbdamas prie šio projekto. Ryte švariausia, šviesiausia galvoje. Per dieną susikaupia daug nereikalingos informacijos.
– O kaip rašai savo kūrinius? Gal kaip rašytojas Ernestas Hemingway, stovėdamas ant vienos kojos?
– Visaip būna. Pozicijos, kuri būtų pagrindinė, nėra. Sukurti vieną „gabalą” galima sėdint, bet norint sukurti visą operą, reikia ir pagulėt, ir pastovėt. Svarbu yra įkvėpimas. Kartais mintis gimsta spontaniškai, tuomet svarbiausia yra suspėti ją užrašyti. Didžioji kūrėjo bėda – jis nespėja užfiksuoti idėjos. Jei po ranka nėra priemonės užsirašyti ir patingėjai jos ieškoti, idėją pametei.
Metė gerti ir rūkyti
– Ar alkoholis padeda kūrybos procese?
– Aš jau gana seniai nebevartoju alkoholio. Labai gražu ir šviesu be jo. Atradau daugybę smagių dalykų ir be to.
Kai esi apsvaigęs, tau atrodo, kad ryškiau matai, daugiau supranti. Tačiau tai yra tik iliuzija, migla.
– Tai ir neberūkai?
– Ne. Man švaru, šviesu, gera.
– „Bentski šou” laikais be alkoholio neišsiversdavai.
– Tai buvo toks periodas. Kaip gali žinoti, kad alkoholis blogai, jei jo normaliai nevartoji?
Tik tada suvoki, kad į gerąją pusę jis neveda. Kai tai supranti, nutrauki jo vartojimą.
– Turi planų, siekių?
– Planų nėra. Yra tik svajonės, kurios gal išsipildys, gal ne.
– Kokios?
– Negalėčiau pasakyti. Nes tai jau taptų planai.
„Ekstra žinios”