Dar vasarą Seimo Audito komitetas ir jo pirmininkas susirūpino tuo, kad Klaipėdos universitetas panaudos teise jam perduotą valstybinės žemės sklypą naudoja ne pagal paskirtį, o yra sudaręs 20 milijonų litų investicinę sutartį su privačia bendrove, kuri finansuoja prekybos centro ir studentams skirtų auditorijų statybas.
Turint omenyje, kad universitetai Lietuvoje yra finansuojami nepakankamai, kad trūksta modernių auditorijų ir įrengtų laboratorijų, toks verslo partnerių ir universiteto susitarimas būtų logiškas žingsnis. Tačiau Audito komiteto pirmininkui taip neatrodo.
Spalio mėnesį šis komitetas pasiūlė Vyriausybei atimti iš Klaipėdos universiteto žemę, kurioje dygsta naujas pastatas, o statybas – sustabdyti. Galbūt todėl, kad Klaipėdos apskrities viršininkė pateko į Naujosios sąjungos, kuriai priklauso Audito komiteto pirmininkas, nemalonę, galbūt todėl, kad Artūras Skardžius nori atrodyti kaip politikas, kuriam rūpi valstybės interesai, o galbūt todėl, kad prekybos centro konkurentai nutarė sutrukdyti statyboms vieno Seimo komiteto rankomis. Tokių „galbūt” yra daug.
Iš tiesų, formaliai panaudai gauta valstybinė žemė arba patalpos negali būti naudojamos komercinėms reikmėms. Dėl to, ar toks sandėris atitinka Universiteto veiklos pagrindus, galima diskutuoti – universiteto teritorijos ribos nebuvo pakeistos.
Tuo tarpu Audito komiteto išvados apie tai, kad žemė yra valdoma neefektyviai, yra keistoka. Ponai iš komiteto, jus kažkas apgavo!
Šioje teritorijoje keletą metų komerciniais pagrindais veikė vadinamieji „šrotai” – pusiau kriminalinės senų automobilių ardymo ir remonto dirbtuvės bei įvairiausios parduotuvėlės. Gruntas buvo užterštas sovietų šarvuočių ir automobilių tepalais, kuriuos pagal sutartį išvalė investuotojai. Ir pagaliau, ši bendrovė į 0,8 hektaro žemės ketina investuoti iki 20 mln. litų, o už suteiktą tokią galimybę universitetui būtų atitekęs kelių milijonų litų vertės auditorijų kompleksas.
Ar tai neefektyvus žemės ir valstybės turto panaudojimas? Tokie bendri projektai yra populiarūs užsienio šalyse – universitetai gauna finansavimą ir investicijų infrastruktūros plėtrai, bendrabučių statybai, kurių negauna iš valstybės.
Ironiška, jog prieš mėnesį Vengrijoje kartus su A. Skardžiumi viešėjęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas kaip teigiama pavyzdį minėjo tai, jog Vengrijos universitetai efektyviai bendradarbiauja su privačiomis struktūromis, ir pasiūlė Lietuvos švietimo institucijoms susidomėti Vengrijos patirtimi gerinant studijų kokybę ir studentų gyvenimo sąlygas.
Prieš porą mėnesių britų „The Economist” išspausdino straipsnį apie neefektyvią, palyginti su klestinčia JAV universitetų sistema, Europos universitetų, išlaikomų valstybės, veiklą. Viskas greitai kinta šiame pasaulyje, o universitetai šiais laikais susiduria su tokiais pasikeitimais, kurie verčia abejoti pačia senojo tipo universitetų idėja ir misija.
Universitetai eksperimentuoja su naujais finansavimo būdais, dažniausiai – per studentų mokesčius už mokslą, užmezga partnerystės ryšius su privačiomis kompanijomis, įsitraukia į naujus susivienijimus. Tačiau Europoje universitetai veikia prastai. „Bolonijos procesas” yra miręs – per tiek laiko niekaip nebuvo sutarta dėl kreditų suvienodinimo ir bendrų standartų įvedimo.
Ką reikia daryti, klausia „The Economist”, ir atsako: „Išplėskite savo įplaukų šaltinius, nes paaiškėjo, kad sandėris su valstybe yra tik sutartis su velniu. Antra, leiskite, kad tūkstančiai akademinių žiedų žydėtų. Universitetai, tarp jų ir tie, kurie siekia pelno, turėtų konkuruoti dėl užsakovų. Moderniai ekonomikai reikia daug skirtingų misijų universitetų. Šie du principai stiprina vienas kitą: kuo labiau valstybės vaidmuo siaurės, tuo geriau įvairiapusiškas išsilavinimas klestės.”
Sėkmingas modelis, pagal kurį reikia organizuoti aukštojo išsilavinimo sistemą, yra Amerikos universitetų modelis. Ši šalis beveik turi geriausių pasaulio universitetų monopoliją, bet tuo pat metu užtikrina galimybę siekti aukštojo išsilavinimo visiems, kas to nori bei nusipelno. Amerikos universitetai kur kas mažiau priklauso nuo valstybės, o lėšų pritraukia iš įvairių šaltinių – iš mokančių už mokslą studentų, praktiškų verslininkų, mecenatų, vykdomų užsakomųjų projektų ir, kas be ko, investicinių sutarčių su korporacijomis.
Lietuvoje valstybė pasirinko kontroliuojamo masiškumo kelią, didindama studentų skaičių universitetuose ir kolegijose, tačiau neskirdama pakankamo finansavimo studijų programoms realizuoti, kartu ribodama galimybes universitetams užsidirbti patiems didinant studijų įmokas arba į populiarias specialybes priimant daugiau norinčių mokytis ir galinčių mokėti studentų.
Klaipėdos universitetas galėtų surinkti papildomų įmokų iš norinčiųjų studijuoti verslo vadybą, ekonomiką ar rekreaciją, tačiau studentų skaičių „nuleidžia” ministerija.
Tad logiška būtų manyti, kad Klaipėdos universiteto ir privačios bendrovės projektas yra gerų organizacinių gebėjimų, ieškant papildomų investicinių šaltinių, pavyzdys. Universiteto teritorijoje yra kuriamas unikalus Lietuvoje miestelis – vadinamasis studentų „kampusas” (angl. campus), kuriame vienoje vietoje būtų fakultetai, bibliotekos, auditorijos, valgyklos, prekybos centras, automobilių stovėjimo aikštelės, sporto salės. Ir visa tai būtų skirta ne pelnui uždirbti, o studentų sąlygoms ir studijų kokybei užtikrinti.
Tas pats „The Economist” kaip įspūdingą gero valdymo pavyzdį nurodo Ugandos Makereres universitetą, kuris dar 1980 metų pabaigoje buvo ant bankroto slenksčio, o dabar nebesutalpina studentų. Ugandos universitetas pradėjo sėkmingai investuoti ir į savo infrastruktūrą. Jis įvedė mokesčius už mokslą, kuriuos moka 80 proc. studentų, o trečdalis pajamų gaunama iš įvairių komercinių įmonių, pavyzdžiui, duonos kepyklos, arba iš konsultacijų darbdaviams ir darbuotojams.
Jeigu investicijų ir organizacinių gebėjimų srityje norime pavyti bent Ugandos universitetus, turime naudoti ir naujus lėšų pritraukimo metodus. To inžinierius ekonomistas, Seimo Audito komiteto pirmininkas A. Skardžius, matyt, nesupranta.
Vygantas Vareikis