Profesorė Pranė Dundulienė įrodinėjo, esą senovės lietuviai iš savo kaimynų išsiskyrė tuo, kad ilgiausiai išlaikė matriarchatą. Vyrai medžiojo, žaidė, o visi šeimos rūpesčiai krito ant moters pečių. Visą šeimos turtą valdė žmona. Pasak jos, tik vėliau vyrai prasimanė, kad senovės lietuvių dievų panteono viršūnėje stovėjo Perkūnas, o ne Gabija.
Netikėjau, kad tai tiesa. Buvusiuoju skepticizmu suabejojau, kai susipažinau su Pirmojo Lietuvos Statuto tekstu…
…Netikėjau, kad tai tiesa. Buvusiuoju skepticizmu suabejojau, kai susipažinau su Pirmojo Lietuvos Statuto tekstu. Skirtingai nei kaimyninių šalių teisė ir papročiai, jis skelbė, kad nei dukros, nei sesers, nei našlės negalima ištekinti prieš jos valią. Jei Lenkijoje po vyro mirties visas turtas atitekdavo vyro giminėms, tai Lietuvos Statutas jį paliko našlei. Dar daugiau: už nekilmingo vyro nužudymą grėsė tik piniginė bauda, o už paprastos moters, kaip ir bajoro nužudymą – mirtis. Tokios nuostatos neabejotinai atėjo iš protėvių paprotinės teisės. Lenkų istorikai, stebėdamiesi tokiomis didelėmis lietuvių moterų teisėmis, apgailestavo, kad ir lenkės panoro turėti tokias pat.
Pasak legendų, lietuvės žmonos ne kartą savo gyvybės kaina nuo nešlovės gelbėjo nedorus vyrus. Prisiminkime Adomo Mickevičiaus Gražiną ar Živilę. Geri papročiai atgyja, ypač kai iš bėdos reikia traukti savus vyrus. O į bėdas jie neretai pakliūna. Pavyzdžiui, įstatymai draudžia mūsų politikams turėti kitų pajamų, išskyrus gaunamą atlyginimą už tarnystę valstybei (rimtam vyrui to mažoka). Vienas verslininkas yra skelbęs: niekas neturi teisės šmirinėti po mano kišenes ir klausti, iš kur gavau pinigų. O jo vis tiek paklausė… Bet tai buvo verslininkas, ne politikas.
Lietuva – ne kokios ten Jungtinės Amerikos Valstijos, kur pasakyta: jei valstybės tarnautojas ir jo šeima negali įrodyti, iš kur susikrovė turtus, be jokio teismo netenka ne tik tarnystės, bet ir neaiškiomis aplinkybėmis įgytų turtų. Čia – stebuklų šalis. Pas mus galima tai, kas kitur ne.
Daugelis Lietuvos valdžios vyrų, palyginti su savo žmonomis, yra elgetos. Keisčiausia, kad žmonos pralobsta, kai jų vyrai gauna valstybinius postus.
Prieš dešimtmetį mūsų politinėje arenoje pasirodė naujas vyrukas. Jis viešai žavėjosi savo žmonos naujai prasikleidusiu talentu. Visur skambėjo „Naktigonės” vardas. Vyrukas neteko įtakingo posto, ir „Naktigonė” nukeliavo į nebūtį. Dabar jis vėl trinasi valdžios vyrų paunksnėje. Laukiu, kada vėl atsiskleis jo žmonos talentas.
Įdomūs dalykai dedasi mūsų politinėje padangėje: žmogus visą laiką sukasi valstybinėje tarnyboje. Pajamos lyg ir aiškios. Žmona mokytoja, niekas negirdėjo, kad ji ką nors paveldėtų. Nesunku suskaičiuoti, kad vyras, tarnaudamas valstybei, nė šimtadalio neuždirbo to, ką dabar turi. Pakanka tik pasakyti – tai žmonos turtai. Kaip ji juos susikrovė, ne jūsų reikalas: sunešė aitvarai. Juk aitvaras – vyriškos lyties, tad jį ir traukia prie moterų. Žinia, aitvarai yra vagišiai, jie viską tempia iš kaimynų savo globėjoms. O jei dar jų vyrai pasufleruoja aitvarui, ką atitempti? Garsūs mūsų politikai – užuomaršos. Neprisimena, ar prašė savo būsimai žmonai protekcijų, ar ne.
Ne be reikalo mūsų tarnybinės etikos sargai nusprendė, kad žmona nėra vyrui giminė, dėl to jis negali žinoti, kokiu verslu užsiima žmona. Tiesiog būtų šventvagystė domėtis žmonos turtais. Čia jau naujovė. Senovės lietuviams ir į galvą nebūtų atėję, kad žmona nėra tos pačios kaip ir vyras šeimos narys, kad vogti, nors ir aitvarams padedant, nėra nuodėmė. Bent jau Lietuvos Statuto autoriai apie tai kitaip galvojo. Lietuva – ne musulmoniškas kraštas, kur vyras geriau mirtų, negu prisipažintų, kad yra žmonos išlaikomas. Mūsų kitokios tradicijos.
Susimąstau: ką darytų mūsų garbieji politikai, jei jų žmonos sugalvotų skirtis. Liktų be nieko?
Bronius Genzelis