Tėvas Stanislovas, Intos ir Vorkutos lageriuose kasęs akmens anglis, niekada nelaikė savęs nei kankiniu, nei kaliniu
Praėjus 64 metams nuo pirmųjų politkalinių ir tremtinių ešelonų į Sibirą, likusieji gyvi iki šiol prisimena gyvenimą tremtyje ir lageriuose. Stebina Tėvo Stanislovo prisiminimai, susipynę su humoru, lagerio dainomis ir dvasios stiprybe.
Dabar Tėvas Stanislovas guli sunkios ligos patale, apsuptas jam artimų žmonių rūpesčio. Jį lankančius žmones tebežavi kunigo dvasios stiprybė – net ir ligos iškamuotas, neleidžia apie ją kalbėti, domisi lankytojų šeimomis, džiaugiasi senojoje klebonijoje vykstančiais rekonstrukcijos darbais.
Bažnyčias lankė skundikai
Nuo karo pabaigos iki pat Tėvo Stanislovo suėmimo 1948 metais, jis su savo drąsiais pamokslais apvažiavo beveik 100 parapijų tvarstydamas to laiko žaizdas Evangelijos temomis, supindamas jas su kasdienybe. Anuomet Lietuva dar nebuvo visiškai sugniuždyta: tebuvo keletas kolūkių, dar veikė viena kita vienuolija, nebuvo izoliuotos bažnyčios.
Tuo metu Tėvas Stanislovas, jaunas vienintelio neuždaryto Lietuvoje kapucinų vienuolyno Petrašiūnuose kunigas vienuolis, pradėjo savo didžiąją kelionę po Lietuvos bažnyčias. Pradėjo jis nuo Kauno Prisikėlimo bažnyčios, kur jo pamokslai sulaukė didžiulio atgarsio. Netrukus ir į Vytauto bažnyčią, kur jauno kunigo vienuolio rudu kapucino abitu apaštalavimas užtruko 8 dienas, jo pasiklausyti suplaukė minios žmonių. Netrukus šios bažnyčios prieangyje atsirado kryžius su užrašu „Tėvo Stanislovo misijoms atminti”.
Pamokslaudamas įvairiose Lietuvos bažnyčiose jis padėjo žmonėms įveikti Tėvynės netektį, tačiau visur, kur jis kalbėdavo, laukdavo ir „stukačiais” vadinami skundikai.
Įsimintinos 1950 metų Joninės
Kalbėjo Tėvas Stanislovas savo pamoksluose ir apie 1948 metų trėmimus, į kuriuos pats pateko. Jo eilė atėjo 1948 metų rugpjūčio 11-ąją – drąsaus kunigo suimti atėjo į Petrašiūnų vienuolyno celę. Tai sužinoję subėgo parapijos žmonės, apstojo jį ratu. Tėvas Stanislovas jiems pasakė: „Jei jau manęs laukia, vadinasi, turiu eiti”. Ir išėjo (iš jo mirusios sesers Jadvygos Tiknienės prisiminimų).
Išsivedė Tėvą Stanislovą, apsirengusį vienuolio abitu. Apkaltino nuolatine ir ilgalaike antisovietine propaganda bei nuteisė 10 metų pataisos darbų lageriuose. Tėvas Stanislovas buvo išvežtas į lagerius tolimojoje Šiaurėje. Grįžęs į Lietuvą, jis labai dažnai prisimindavo gyvenimą lageryje, šypsodamasis garsiai užtraukdavo ten prievarta išmoktas dainas apie Staliną, Vorošilovą, „šviesų rytojų”. Jo pasakojimuose apie gyvenimą lageriuose niekas negirdėjo neapykantos gaidelės. Atvirkščiai – kibirkščiavo humoras, žavėjimasis ten sutiktais žmonėmis. Vienas iš jų buvo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.
Jiedu susitiko 1950 metais Joninių dieną Intos lageryje nr. 3 ir kartu ten praleido penkerius metus. Abu gyveno tuose pačiuose barakuose, kasė anglis toje pačioje šachtoje. Iš 4000 kalinių 800 – lietuviai, iš jų – apie 10 kunigų.
Įprato nepalikti trupinių ant stalo
Pasak monsinjoro Kazimiero Vasiliausko prisiminimų, Tėvas Stanislovas buvo pats šviesiausias lietuvis lageryje. Kaliniai jį dažniausiai vadindavo tėveliu. Gal dėl jo malonaus ir paslaugaus būdo, rūpinimosi kitais žmonėmis. Jis visada pirmas leisdavosi į šachtą (dažniausiai – į pavojingiausią ir giliausią) ir paskutinis iš ten pakildavo.
Gavęs siuntinį iš Lietuvos (tai pasitaikydavo labai retai), dalydavosi jo turiniu su kitais. Dažniausiai – su paliegusiais kaliniais. Mat sergantiesiems lageryje buvo ne gerinamas, o prastinamas bei mažinamas ir taip skurdus maisto davinys. Tad nė patys šiurkščiausi kaliniai net nemėgindavo atimti iš jo lietuviško maisto. Tėvo Stanislovo meilė vargstantiems buvo stipresnė už jo paties alkį – tai tvirtina K.Vasiliauskas A.Juozaičio knygoje „Tėvas Stanislovas”.
Tūkstančiai žmonių, sėdėjusių prie vieno stalo su Tėvu Stanislovu jo kunigavimo vietose Lietuvoje, atsimena, kad prieš valgį jis visuomet persižegnodavo, o po valgio visuomet pirštais surinkdavo visus trupinius nuo stalo ir juos suvalgydavo. Šį politkalinio įprotį jis išlaikė iki paskutinės dienos, kai dar pajėgė sėdėti prie pietų stalo Paberžėje.
Sveikatą gelbėjo žuvų kaulai
Paberžėje veikiančio 1863 metų sukilimo muziejaus vedėja Regina Galvanauskienė sako, kad senojoje klebonijoje saugomas senutėlis katiliukas su rankena, anot Tėvo Stanislovo, buvo tikras lobis lageryje. Mat, spiginant Šiaurės šalčiams, labai šaldavo rankos pareinant iš kasyklos. Tie politkaliniai, kurie turėjo tokius katiliukus, užsukdavo į lauko virtuves ir išprašydavo įpilti karšto vandens, kad galėtų priglausti prie savęs katiliuką ir pasišildyti rankas.
Tėvas Stanislovas vietą Šiaurėje, kur jis buvo ištremtas, apibūdino epizodu iš Rusijos istorijos. Šalies valdovė Jekaterina II pasikvietė savo jūrininkus, grįžusius iš ekspedicijos į tolimąją Šiaurę ir paklausė, ar ten yra kokių nors paukščių. „Nėra”, – atsakė jūrininkai. „Vadinasi, ir žmogus ten gyventi negali”, – nusprendė Jekaterina II, tačiau Stalinas galvojo kitaip.
Tėvas Stanislovas į klausimą, kaip jam pavyko stalininiuose lageriuose išsaugoti sveikatą, sakydavo, kad dėl to „kalti” žuvų kaulai. Mat dauguma kalinių nevalgydavo jų, likusių dubenėlyje nuo žuvienės, o jis tas liekanas, turinčias daug mikroelementų, labai vertino – suvalgydavo. Tuo tarpu ant lagerio valgyklos durų valgiaraštyje puikavosi skambūs „patiekalų” pavadinimai: „Sup po flotski” (keli šaukštai žuvienės, į kurią buvo dedami žuvų kaulai), „Piure po polski” (bulvės, grūstos su vandeniu), garsusis nago dydžio „pončikas” (spurga) desertui ir pan. Valgyklos sienas puošdavo, švelniai tariant, keisto turinio plakatai. Pavyzdžiui: „Ką tu padarei, kad ant stalo garuotų riebūs barščiai?” Lozungo autoriai, matyt, net nežinojo, kad riebūs barščiai negaruoja.
Kaliniai alkdavo ir dvasiškai
Tėvas Stanislovas yra pasakojęs apie sprogimus anglių kasyklose. Ne vieną sprogimą yra sukėlę patys kaliniai, kurie neištverdavo visą pamainą po žeme nerūkę. Jie nusiimdavo angliakasio kepurę, kurios priekyje švietė lemputė, maitinama dviejų elementų. Kaliniai tuos elementus išimdavo ir sujungdavo – nuo kibirkšties prisidegdavo suktinę ar papirosą. Kartais tai baigdavosi didele nelaime.
Barakuose miegodavo po 200 kalinių, per kurių galvas kartais laipiodavo žiurkės. Išvargęs po sunkios darbo dienos anglies kasyklose (po antros pamainos grįždavo 1 val. nakties), Tėvas Stanislovas medituodavo, nes tik naktį viskas nurimdavo (jis, būdamas vienuolis, atgaivino seną vienuolių tradiciją melstis naktį). Naktį maldoje jis semdavosi dvasios stiprybės, mokėsi kalbų.
Tik po Stalino mirties lagerio režimas sušvelnėjo – buvo galima barako kampe švęsti religines šventes. Net ir lietuviškos knygos pasiekdavo kalinius. Tuo metu jauni kaliniai buvo labai išalkę dvasiškai. Jie laukdavo naktį po antrosios pamainos grįžtančių Tėvo Stanislovo ir Kazimiero Vasiliausko, kad pasiklausytų jų kalbų. Kaliniai ne tik dalydavosi gautomis knygomis, bet ir patys išleisdavo, rašydami ranka ir iliustruodami. Taip buvo išleista, pavyzdžiui, Vytauto Mačernio eilėraščių, kuriuos mintinai mokėjo K.Vasiliauskas, knyga.
Parsivežė L.Karsavino rankraščius
1955 m. iš Vorkutos lagerio Tėvas Stanislovas savo likimo draugui, jau grįžusiam į Lietuvą, rašė, kad jį, kaip nepataisomą, išvežė į režiminį lagerių punktą, aptvertą didžiule tvora. Čia 40 laipsnių šaltyje jis dirbo statybose, viešai laikė pamaldas, savarankiškai gilino teologijos žinias skaitydamas įvairiomis kalbomis knygas, kurių jam parūpindavo bičiuliai už zonos. Laiško pabaigoje Tėvas Stanislovas užsimena apie kunigą Jokubauską, išsiųstą į Abezės lagerį (ten patekdavo nuvaryti nuo kojų kaliniai, kurie atgal dažniausiai negrįždavo). Būtent Abezėje mirė ir Kauno universiteto profesorius, pasaulinio garso filosofas Levas Karsavinas, kurio kai kurie rankraščiai liko Tėvui Stanislovui.
1956 m. lageriai pradeda tuštėti – pamažu kaliniai paleidžiami namo. Tėvas Stanislovas už tai, kad atsisakė lankyti politines pamokas, išbraukiamas iš anksčiau laiko paleidžiamųjų sąrašo. Rugpjūčio 10 d., aštuonerius metus kentęs fizinę nelaisvę, jis gauna leidimą palikti zoną. Išeinantį Tėvą Stanislovą pasikvietė lagerio administracijos atstovas ir pasidomėjo, ar per tiek metų kunigas nepakeitė savo įsitikinimų. Tėvas Stanislovas atsakė: „Įsitikinimai nesikeičia, jie gilėja”. Kitų metų pavasarį jis gavo raštą, kad jo byla peržiūrėta ir privalo tuose pačiuose lageriuose bausmę atlikti iki galo. Lageryje vėl susitiko likimo brolį K.Vasiliauską. Šie žmonės laisvėje buvo pavojingi.
Dabar prie labai sunkiai sergančio Tėvo Stanislovo lovos budi kažkada jo pakrikštyta Paberžės gyventoja Angelė ir daugelis kitų savų žmonių, nors dar prieš savaitę jis laikė šv.Mišias savo mylimoje Paberžės bažnytėlėje. Žmonės žavisi kunigo dvasios stiprybe.
Virginija Skučaitė