Jurga: „Aukso pieva” – mano dvasios gimtadienis”

Su „Lietuvos dainų dešimtuko” vedėja Jurga Šeduikyte, atvykusia į Klaipėdą pristatyti savo pirmojo albumo „Aukso pieva”, susitinkame vos pusvalandžiui – iki koncerto likus porai valandų, dainininkės laukia dar keli interviu.

Populiarumas, publikos ir žiniasklaidos dėmesys… O paauglystėje, dar prieš išvykdama studijuoti į Vilnių iš gimtosios Palangos, apgailestavai, kad turi nedaug draugų.

Dėmesys iš visuomenės draugų nepridėjo. Vis dėlto dabar tie draugai, ačiū Dievui, jau yra atsiradę. O su dėmesiu aš dar neišmokau susitaikyti. Vakar pabėgau iš vienos „tusovkės”, į kurią daugelis žmonių tikriausiai labai norėtų patekti – iš Atlantos albumo pristatymo. Mane ten užpuolė fotografai.

Viename interviu prisipažinai, kad „Lietuvos dainų dešimtuko” vedėja – visada besišypsanti, tačiau banaloka. Kokia tikroji Jurga?

Laidos vedėja yra darbas. Tie žmonės, kurie suvokia tai kaip saviraišką, mano nuomone, šiek tiek klysta. Man niekada nepavykdavo išreikšti savęs per vedėjos pozicijas, nes tada jausdavausi meluojanti. Geriausiai save išreiškiu per muziką. Kai pradėjau dainuoti, pastebėjau, kad ir laidų vedėjos darbo kokybė pagerėjo.

Bet ar nesunku nuolat šypsotis, net kai nesijauti laiminga?

Lengva. Aš gelbėjuosi keliomis taisyklėmis – visada stengiuosi žinoti, kas bus keliais žingsniais toliau, su kokiais žmonėmis man teks bendrauti. Tada aš atsipalaiduoju, save pamirštu ir būnu Jurga-vedėja.

Mokykloje tu ne tik dainavai, bet ir gražiai piešei, šokai, kūrei eiles.

Aš ir dabar tai darau, o muzika viską suvienijo. Eilėraščiai virto dainų tekstais. Labai tuo džiaugiuosi, nes anksčiau mano kūryba buvo baltosios eilės, labai „gruznos”, kurias net pačiai skaityti būdavo baisu. Mokykloje buvau įrankis padainuoti tai, ką, pavyzdžiui, genialiai sukūrė Ela Fitzdžerald, o dabar esu savo išraiškos įrankis.

Už ką labiausiai brangini savo „Aukso pievą”?

Už tai, kad yra. Mano pirmasis gimtadienis buvo ne tą dieną, kai gimiau fiziškai, bet dvasinis – jaučiausi pati laimingiausia, kai supratau, kad mes baigėme albumą ir nė vienos detalės daugiau nepridėsiu.

Kaip vertini dabartinę savo muziką ir kurtą su grupe „Muscat”?

Grupėje „Muscat” aš stengiausi kurti grupei „Muscat”. Dabar nesistengiu kurti kokiai nors grupei, o išleidžiu tai, kas yra viduje. Konfliktas grupėje brendo, kai aš supratau, kad galbūt nebenoriu būti su merginomis ir joms trukdyti. Prisimenu, atnešiau naują dainą, o ji pasirodė joms per sudėtinga. Vadybininkas sako, ką tu su tais akordais, kai čia dviejų natų užtenka. Man negražu daina iš dviejų natų, nors tu ką.

Sakoma, kad pradedančiam muzikantui tenka suvalgyti ne vieną pūdą druskos, kol pasiekia to, ko nori.

Žmonės, kurie sėdi rūsy, įdomiai kuria, dainuoja tiktai sau, man yra truputį nesuprantami. Jeigu žmogus renkasi muziką, jis nori, kad ją girdėtų kiti.

Esu labai dėkinga už druską. Iš pradžių visiškai nieko nepažinojau. Dalyvavau konkurse „Fizz superstar”, per kurį mane pastebėjo, bet, kad ir kaip keista, pasikvietė ne dainuoti, o į televiziją. Dirbdama leidybinėje firmoje, susipažinau su žmonėmis, kurie daro muziką. Pirmasis manimi patikėjo Andrius Mamontovas. Džiaugiuosi, kad tas sunkusis etapas, kai žinai, ką tu gali, o jie nemato, nes nemoki parodyti, jau praeity.

Buvo kalbų, kad po pasirodymų miuzikluose susižavėjai aktoryste?

Ieškojau dainavimo mokytojo, ir kalbėjau su režisieriumi Tomu Donela. Jis paklausė, ar nenorėčiau pastudijuoti aktoriniame, nes „kažką tokio” turiu. Tai turbūt buvo esminis klausimas ir atsakymas mano gyvenime. Aš pagalvojau ir tariau, kad ne, geriau gal dainuoti norėčiau. Tada jis sako: „Ko tu nieko nesakei? Aš pažįstu žmogų, kuris galėtų tave pamokyti”.

Kur semiesi temų savo kūrybai?

Visur, netgi su jumis bendraudama. Aš esu savotiška vampyrė, ir kai tai supratau, lengviau gyventi pasidarė. Anksčiau būdavo problemų su atmintimi – pasako žmogus vardą, ir aš jį iškart pamirštu. O veidus labai gerai atsimindavau. Paskui supratau, kad mano smegenys ir kūnas sudėlioti taip, kad man būtų lengviau kurti. Parašiusi dainą galiu iš karto pradėti rašyti naują, nes galvoje niekas neužsilieka.

Visada pasiimu emocijas iš tų žmonių, kurie moka jas perteikti. Tai yra ir Džimas Keris, ir grupė „Pink Floyd”. Man sunkiausia buvo patikėti, kad aš galiu daryti savaip, ir kažkam to reikės. Už tą patikėjimą aš esu dėkinga grupei „Cocteau Twins”, kur mergina dainuoja paukščio balsu, žodžiai išvis nesuvokiami, ir tai ji daro visiškai nuoširžiai, atvirai ir laisvai.

Esminės klaidos – tai, kad mes operuojame tokiomis sąvokomis – „popsas”, formatas, neformatas. Muzikos tikslas yra bendras – pakylėti. O kokiais būdais – ar ritmu, galvos kratymu, ar nuoširdžiais tekstais, žmogus pagal savo emocinę būseną pasirenka. Gera muzika visada išreiškia emocijas. Aš tokią muziką pasiimu, joje pagyvenu ir tada parašau dainą.

Daug dėmesio skiri repeticijoms, tobulėjimui. Ar nenukenčia asmeninis gyvenimas?

Aš visą laiką skiriu jam. Negali rašyti dainų, jeigu nesureikšmini asmeninio gyvenimo. Pati sau prisigalvoju įvairių atrakcijų. Prieš pusę metų pabėgau nuo vidinės neveiklos, nors tada visi galvojo, kad viskas tobula. Man reikia, kad viduje judėtų. Kai esi vienas, gyveni su išprotėjusia kate, tada yra lengviau, nei gyvenant su šeima, vyru, kai reikia atsitraukti nuo visko, kad galėtum pažvelgti į save.

Giedrė Norvilaitė