Praėjusią savaitę Seime virė karšti ginčai ne tik dėl laikinosios komisijos premjero Algirdo Brazausko šeimos verslo skaidrumui tirti, bet ir dėl užsienio reikalų ministro Antano Valionio praeities.
Liberaldemokratai ragino sudaryti tyrimo komisiją A.Valionio praeičiai aiškintis, remdamiesi komercinės televizijos laida, kurioje daryta prielaida, kad užsienio reikalų ministras galėjo būti susijęs su kitų šalių specialiosiomis tarnybomis.
Kaip ir premjero atveju, Seimas antradienį jau buvo pritaręs iniciatyvai įkurti laikinąją Seimo komisiją dėl tariamų užsienio reikalų ministro sąsajų praeityje su užsienio specialiosiomis tarnybomis, bet ketvirtadienį tokį parlamentinį tyrimą pradėti atsisakė.
„Lietuvos ryto” pokalbis – su A.Valioniu, kuriam jau antrą kartą šios Seimo kadencijos metu grėsė laikinosios komisijos jo praeičiai tirti mėsmalė.
* * *
– Šįmet jau ne kartą teko prisiminti savo praeitį. Ar toks dėmesys buvo netikėtas?
– Manimi imta domėtis ne staiga ir ne vien pastaruoju metu. Mano politinis gyvenimas tapo kur kas labiau komplikuotas iškart po derybų su Rusija dėl Kaliningrado tranzito reikalų.
Tuometis Rusijos delegacijos vadovas Dmitrijus Rogozinas per ES atstovą Maskvoje paskleidė informaciją, kad A.Valionis netrukus bus atleistas ir tuomet Lietuvos derybinė pozicija sušvelnės.
Manau, kad tam turėjo įtakos ir trijų Rusijos šnipų išsiuntimas iš Lietuvos.
Tačiau ypač intensyvios atakos prieš mane prasidėjo, kai ir naujojoje A.Brazausko Vyriausybėje vėl buvau paskirtas užsienio reikalų ministru. Kai pamatė, jog gal dar ketverius metus vadovausiu Lietuvos diplomatijai, pamėgino mane sukompromituoti.
Be abejo, kampanijai prieš mane turėjo įtakos ir tai, kad aktyviai dalyvavau pašalinto prezidento Rolando Pakso apkaltos procese.
– Teigiate, kad bandymai nagrinėti jūsų praeitį – kerštas už nacionalinių interesų gynimą?
– Matyt, yra žmonių, kuriems trukdau. Neseniai dirbo Seimo laikinoji komisija vadinamųjų KGB rezervistų veiklai tirti. Išanalizavo visus faktus ir padarė išvadą: A.Valionis nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui.
Bet dabar po vienos televizijos laidos vėl kam nors kilo klausimų.
Nors Seimo laikinoji tyrimo komisija šį kartą nebuvo sudaryta, tiems, kuriems kas nors dar neaišku, esu pasirengęs viską paaiškinti. Tad jei Seimo liberaldemokratai trokšta ko nors paklausti, dar kartą atsakysiu į jų klausimus.
– Vis dėlto gal jūsų praeityje buvo koks nors įvykis, kuris suteikia pretekstą kalboms apie sąsajas su užsienio specialiosiomis tarnybomis?
– Prisiminkime 1991-ųjų sausio įvykius. Lietuva dar nebuvo išsikovojusi tarptautinio pripažinimo. Tuometis užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas atvyko į Varšuvą, turėdamas mandatą sudaryti Vyriausybę tremtyje, jei Vilniuje okupantai nutrauktų ministrų kabineto veiklą. Padėjau ministrui rengtis tokiam scenarijui.
Bet aiškiai galiu paneigti, kad nebuvo jokių vienoje televizijos laidoje minėtų A.Saudargo pokalbių slaptų įrašų išklotinių.
Tiesiog telefonas, kuriuo jis naudojosi, buvo sujungtas su diktofonu, įrašinėjančiu pokalbius, kad būtų galima pasitikslinti įvairias detales.
Tai buvo savotiškas automatinis protokolavimas – toks pat viešas kaip ir šio pokalbio įrašas.
Tomis dienomis vyko emocionalūs pokalbiai su Vilniumi, su Lenkijos ir kitų užsienio šalių politikais. Tai – įdomus istorinis dokumentas. Todėl nusprendžiau padovanoti tuos įrašus A.Saudargui kaip istorinę relikviją.
– Ar pačiam A.Saudargui dėl to nekilo jokių įtarimų?
– Nė menkiausių. Jis buvo pasirengęs viską paaiškinti laikinajai tyrimo komisijai, jei tik tokia būtų buvusi sudaryta.
– Gal būnant ministru reikėtų atsargiau elgtis net su istorinėmis relikvijomis?
– Neabejoju, kad prieš mane vykdomos sąmoningos akcijos, todėl vis viena ką nors sugalvotų. Pavyzdžiui, sulaukiau tos pačios laidos rengėjų klausimo, ar dar nesu ir britų šnipas.
Penkerius metus dirbu užsienio reikalų ministru. Jokių rimtesnių priekaištų dėl užsienio politikos man nesugebama pareikšti. Todėl mėginama įgelti kitokiais būdais.
– Siūlymams sudaryti komisiją jūsų praeičiai tirti ne itin priešinosi ir kai kurie valdančiosios daugumos atstovai. Ar galima teigti, kad ir tarp koalicijos atstovų, net tarp saviškių socialliberalų nesate itin mėgstamas?
– Iš tiesų nors ketvirtadienį siūlymai sudaryti Seimo tyrimo komisijas buvo atmesti, bet antradienį kai kurie koalicijos partneriai arba pritarė opozicijos siūlymams jas sudaryti, arba iš viso nedalyvavo balsuojant.
Tai pirmiausia pasakytina apie Darbo partijos atstovus.
Apskritai balsavimai dėl laikinųjų komisijų parodė, kad Seime nėra realios valdančiosios daugumos. Takoskyra atsiranda ne tik tarp koalicijos partnerių, bet ir pačiose Seimo frakcijose. Manau, tai – ir politinės kultūros problema.
Bet jei subyrės ši koalicija, o reikia pripažinti, kad esame netoli subyrėjimo, kokią valdančiąją daugumą po to įmanoma sudaryti?
– Gal reali didžioji nacionalinės vienybės koalicija, kuri apimtų visas Seimo partijas?
– Visiškai nereali. Turbūt liktų vienintelė išeitis – pirmalaikiai Seimo rinkimai. Bet ar tai gera išeitis, kai artėja euro įvedimas?
– Bet koalicijos gyvybingumui pavojų galbūt galėjo kelti tik balsavimas dėl laikinųjų komisijų premjero A.Brazausko šeimos verslo skaidrumui tirti. Vargu ar opozicija, bent jau dešinioji, troško jūsų galvos.
– Galbūt. Bet opozicija pasinaudoja kiekviena galimybe įkirsti valdančiajai daugumai ir stengiasi parodyti jos silpnumą bei nekompetenciją. Tai, beje, natūralu.
Mūsų problema – tai, kad nėra stabilios ir vieningos valdančiosios koalicijos. Tokie nerimti ir neatsakingi politiniai žaidimai gali baigtis jos žlugimu.
Tai man labiau kelia nerimą nei visokios galimos komisijos.
Nedaryčiau tragedijos, jei ir tektų joms aiškintis. Seimo statutas tai numato, todėl politikui privalu atsakyti į visus jam pateiktus klausimus. Todėl aš net nėjau balsuoti dėl mane liečiančios komisijos.
– Pritariate nuomonei, kad laikinoji tyrimo komisija turi būti sudaroma be balsavimo, jei surenkami, kaip numatyta Seimo statute, tokiai iniciatyvai būtini 36 parlamentarų parašai?
– Tai – opozicijos nuomonė, kad Seimo statutas numato šią teisę, ir tai jai leidžia aktyviai dalyvauti politinėje veikloje.
Bet Seimo statute yra prieštaravimas, nes, kita vertus, pasakyta, kad viską sprendžia Seimas.
Ateityje reikėtų pašalinti šią dviprasmybę.
– Vis dėlto tai – ne tik opozicijos nuomonė. Seimo Etikos ir procedūrų komisijai vadovaujantis jūsų partijos bendražygis Algirdas Monkevičius šį prieštaravimą laiko tik formaliu pretekstu nesudaryti komisijos.
Anot A.Monkevičiaus, laikinoji komisija turi būti sudaroma iškart, kai to pareikalauja ketvirtadalis Seimo narių.
– Iš tiesų A.Monkevičius balsavo už abiejų laikinųjų komisijų sudarymą. Jis elgėsi nuosekliai. Tai – jo teisė. Bet šiuo klausimu nuomonių yra įvairių. Atkreipčiau dėmesį, kad panašios komisijos sudaromos daugelyje šalių, bet vis dėlto balsuojant visam parlamentui, o ne mechaniškai.
Juk kitu atveju grėstų, kad komisijos būtų sudaromos ne svarbiausiems klausimams spręsti, o tik opozicijos sąskaitoms su valdančiąja dauguma suvedinėti.
Kas nors ką nors parašė laikraštyje ar pasakė per televiziją – ir jau komisija.
Taip būtų įmanoma be saiko tąsyti premjerą ir paralyžuoti Vyriausybės darbą.
Tai ir opozicijai nebūtų naudinga, nes ji ir pati užsinertų kilpą ant kaklo – juk kada nors taps valdančiąja dauguma.
– Ar konfrontacija Seime dėl laikinosios komisijos premjero A.Brazausko šeimos verslo skaidrumui tirti neparalyžiavo Vyriausybės darbo?
– Vyriausybė dirba įprasta tvarka. Jei kuris nors ministras užsiimtų politiniais žaidimais, tuoj pat save diskredituotų.
Be abejo, jaučiami programiniai keturioms partijoms atstovaujančių ministrų požiūrių skirtumai, ypač skirstant biudžetą, numatant finansavimo prioritetus. Bet diskusijos kabinete vyksta dalykiškai.
– Seime nuolat vykstantys debatai apie galimas jūsų sąsajas praeityje su KGB turbūt neprideda svorio Lietuvai tarptautinėje arenoje. Ar tai nedaro žalos jūsų, kaip užsienio reikalų ministro, veiklai?
– Ne, tai man nesukelia jokių sunkumų. Niekada man nebuvo pateikta klausimų apie šią istoriją, nors dabar itin dažnai vykstu į užsienį.
Valdas Bartasevičius