Skandalas dėl „lavonų biznio” nėra jau tokia didelė naujiena, kad ir kokia ji baisi atrodytų. Seniai tokie dalykai vyksta, ir kai kam atrodo, kad tai visai ne nusikaltimas. Tokių skandalų buvo ir Lenkijoje, ir kitose šalyse, taip yra ir Lietuvoje. Jeigu nebus susirūpinta bent šiokia tokia tvarka sveikatos apsaugos sistemoje, žmonės ir toliau liks jos įkaitais.
Manau, kad greitosios pagalbos stotyje gali būti net apie dvidešimt porcentų darbuotojų, nesidrovinčių sandėriais su laidojimo firmomis. Jeigu medikas net ir ne pats važiuoja pas sunkų ligonį, tai gali bent kolegos paprašyti, kad pasidalytų informacija, o jis pasidalys su ponais, kurie už tokią informaciją neblogai atlygina.
Tai, kad apie būsimą klientą informuojami laidojimo namai, dar ne pati baisiausia bėda. Man baisiau, kai gydytojas žino, kad ligonis už dviejų dienų mirs, bet vis tiek iš mirštančiojo paima pinigų, pažada operuoti, o pats išvažiuoja atostogauti.
O baisiausias nusikaltimas, jeigu medikas sąmoningai pagreitina ligonio kelionę į aną pasaulį. Trečioje knygoje, kurią dabar rašau, paminėsiu faktą, kai vienoje valstybėje numirė 23 tūkstančiai žmonių, naudodami teisingai paskirtus vaistus. Ar ne tą patį daro kai kurios farmacinės firmos? Daug metų labdaros vaistinei vadovavusi specialistė atkreipė mano dėmesį, kad tie patys vienos firmos vaistai pristatomi vienaip, kitos – kitaip. Lietuvos ligoniams brukami tik patys brangiausi vaistai, nes ponams reikia pasistatyti namus prie ežerų, vaikus išleisti mokytis į užsienį…
Medikui jokia paslaptis, kad ligonį link dangaus vartų galima pastūmėti su visiškai normaliais, teisingai paskirtais vaistais. Tarkime gydytojas gali gerai „nežinoti” apie pašalinį medikamento poveikį ir pasakyti sesutei, kad vietoj vienos tabletės duotų pacientui dvi – „jis šiandien blogiau jaučiasi”.
Vis dėlto esu įsitikinusi, kad medikų žudikų pasitaiko vienetai. Tai turi būti labai blogi žmonės, per klaidą patekę į gydytojų luomą ir pardavę sąžinę. Dėl to sąžinė jų ir negraužia: juk ligonis vis tiek kankinasi, tai kodėl jį atiduoti kitai brigadai ir prarasti savo pelną?
Ką gali padaryti greitosios pagalbos stoties vyriausiasis gydytojas? Buvo vienas – visi rėkė, kad blogas. Pakeitė, vėl rėkia apie nuostolius. Vienintelė bausmė nusižengusiam vadovui – atleisti iš pareigų, niekas iš jo nereikalauja atsakomybės už blogą darbą. Visa tai matydamas koks nors „gnida”, kuriam nusispjauti į mirštantį žmogų, jaučiasi nebaudžiamas, nes mato, kad aplinkui visi tokie nebaudžiami. Ir sveikatos apsaugos ministrai, kiek jų yra buvę, puikiausiai apie tai žino. Tik visa bėda, kad tie ministrai – partiniai. O privalėtų būti nepartiniai, kad jiems visi žmonės būtų lygūs.
Aš pati besigydydama ligoninėje mačiau baisių dalykų: skyriaus vedėjas trijų žmonių palatoje kiekvieną dieną sakydavo: „Čia jūsų nieks gerai negydys, gerai gydyti galiu tik savo privačiame kabinete”. Ką tai reiškia? Tik viena – jis irgi seniai pardavė sąžinę.
Toje pačioje ligoninėje medicinos sesučių klausiau: ar paklodės, ant kurių gulime, dar nuo tarybinių metų užsilikusios, kodėl naujų neskiria? Jos man sako: skiria kasmet, bet mes nežinome, kur jos dingsta.
Bet koks padoresnis gydytojas, matydamas, kas čia darosi, išvažiuoja dirbti į užsienį. Neapykanta, kylanti iš apačios tiems ponams, kurie prekiauja sąžine, man kartais baisesnė už jų darbus. Ar jie šito nesupranta? Sveikatos apsaugos sistemoje – didžiausia netvarka, nors piliečiams vis aiškinama apie reformas, nusižiūrėtas iš užsienio. Jeigu jau nusižiūrite, tai bent jau teisingai nusižiūrėkite.