Milanas vadinamas mados megapoliu. Čia dirba tarptautinės mados gigantai, tokie kaip Armani, Ferrè, Dolce ir Gabbana…
Centre išsidėsčiusiose parduotuvėse pasitinka besišypsančios pardavėjos; madingai apsirengusios merginos dairosi po vitrinas; kostiumuoti vyrukai stabteli išgerti kavos artimiausiame bare; minios tarškančių turistų pyškina fotoaparatais į visas puses: pradedant Duomo ir baigiant parduotuvių vitrinomis. Toks Milanas iš reklaminio atviruko.
Ne, nesakau, kad tai apgaulė, bet tai tik spindintis miesto fasadas. Milanas – ne tik populiarusis centras su Montenapaleone ir Della Spiga gatvėmis ar parodų rūmais (fiera) ir San Siro stadionu. Tai įvairialypis miestas su kinų, „extracomunitari” ( Europos Sąjungoje oficialiai neužsiregistravę užsieniečiai), turčių ir vargšų rajonais; pavojingesniais ir saugesniais kvartalais. Deja, gyvenimas – ne atvirukas.
Daugeliui gyventojų žibančias parduotuves atstoja ar bent papildo turgus. Ir nėra čia jokios gėdos! Priešingu atveju Dolce ir Gabbana turėtų mirti iš gėdos. Drabužių modeliuotojų karjerą jie pradėjo būtent nuo turgelio. Dabartinis butikas „Dolce&Gabbana”, esantis Della Spiga gatvėje pribloškia prašmatnumu: krištoliniai sietynai, senoviški paauksuoti veidrodžiai, karaliams tinkantys sostai. Besišypsantis durininkas, paslaugiai atveriantis duris, tarnaitė, visą dieną braukianti dulkes, padavėjai su vandens buteliukais ištroškusiems klientams… Jau nekalbu apie gražuolius pardavėjus, kurie įtiktų net ir įnoringiausiai poniai. Drabužių kaina kosminė, nes parduodami jau nebe šiaip susiūti medžiagos gabaliukai, o įvaizdis.
Bet grįžkime prie turgaus. Kiekvienas Milano kvartalas turi savo kilnojamąjį turgelį (mercatino rionale). Priklausomai nuo nustatytos savaitės dienos tam tikram kvartalui, uždaroma numatyta gatvė, ir prekeiviai pradeda ruoštis: išskleidžia didelius skėčius nuo saulės, iš dėžių sukonstruoja prekystalius, kai kurie net apdengia juos gražesne medžiagos skiaute ir išdėlioja savo prekes. Tokiuose kvartalo turgeliuose gali nusipirkti šviežiausių vaisių ar daržovių, įvairių sūrių, dešrų ar net duonos gaminių tiesiogiai iš gamintojų.
Tarp garsiai rėkaujančių ir laidančių juokelius pardavėjų gali išgirsti ir primygtinius prašymus pirkti citrinų, česnakų ar petražolių. Dažniausiai tai skurdūs marokiečiai, atvykę ieškoti laimės į Italiją. Gal būtų jų ir gaila, jei ne tas juoką keliantis akcentas, kai girdi šaukiant: „Liemuoooni liemuoooni!!!” vietoje lemoni. Negana to, jie dar ir „plėšikai”, kaitaliojantys kainą pagal derėjimosi sistemą. Deja, jie nėra sąžiningi prekeiviai, užtat labai labai įkyrūs.
Nerašyta taisyklė: visada rasi bent vieną prekystalį su ūkinėmis prekėmis, ant kurio chaotiškai sumesti dantų šepetukai, vienkartinės nosinės, kempinės, šampūnų buteliukai bei kitos buities reikmenys.
Milanas be mados – ne Milanas. Tad ir čia gali aptikti tikrų keistenybių, žinoma „haute couture” ar „pret-à-porter” nė kvapo. Asortimentas prasideda nuo kelnaičių už 1-2 eurus, į kalnus suverstų padėvėtų rūbų, neišparduotų ir negrįžtamai išėjusių iš mados firminių drabužių ar jų turginių kopijų.
Tokie kvartalo turgeliai sutraukia negausius būrelius vietinių gyventojų. Viena iš priežasčių – turgelis baigiasi apie 13 valandą. Prekeiviai susirenka prekes; šiukšles ir tuščias dėžes sumeta ant šaligatvių ar gatvės pakraščių. Netrukus atvažiuoja valytojų brigada ir akimirksniu viską sutvarko. Atidaroma gatvė, pradeda zuiti mašinos ir susidaro įspūdis, kad nebuvo jokio turgelio. Ar buvo?
Ach… šeštadienis, tikra šventė turgaus (mercato) mylėtojams, o gal žemų kainų propaguotojams? Taip, kainos sąlyginai neaukštos. Pavyzdžiui, gali rasti firminį kašmyrinį megztuką už 100 eurų. Sakysite, brangoka? Ir aš taip manau, bet parduotuvėje dar brangiau.
Apie 10 valandą ryto uždaromos kelios didžiosios gatvės ir atidaromi turgūs, kurie turi teisę prekiauti dažniausiai iki 18.00. Tai sukelia didelius mašinų kamščius aplinkinėse gatvėse.
Kaip tokio turgaus pavyzdį pateiksiu esantį Papiniano gatvėje. Negaliu tiksliai nusakyti jo ilgio, bet besibraunant per žmonių jūrą nuo vieno galo iki kito, jį pereiti išilgai užima gerą valandą. Žmonių gausa ir grūstis išveda iš kantrybės net ir mane.
Ką siūlo tas skėčių karnavalas? Negaliu vienareikšmiškai atsakyti, bet, kaip sakoma, kas ieško, tas randa. Ar tai ne pagrindinė apsipirkimų taisyklė?
Dauguma prekiautojų nesivargina gražiai išdėlioti prekes, tiesiog jas suverčia į krūvą ir pakabina didelį kartono lakštą su netvarkingai išraityta kaina. Atrodo keista rasti į gumulą susuktą šimtaprocentinio šilko vakarinę „Sisley” suknelę ar „Valentino” klasikines kostiumo kelnes (gal ir iš praeitos kolekcijos, bet klasika juk amžina?).
Šiuo atveju prekiautojų netvarkingumas pateisinamas, dėlioti prekes beviltiška: per kelias minutes vieną skudurų krūvą išmaigo daugybė rankų. Šiame turguje gausus pasirinkimas drabužių ir batų. .
Pasiūla ir čia įvairi: pigios kopijos, padėvėti drabužiai(dažniausiai perkami paties skurdžiausio socialinio sluoksnio atstovų), klasikiniai variantai, kaip juodos/baltos kelnės ar švarkai, firminiai rūbai (kartais atkeliaujantys ant prekystalių neaiškiais keliais), jaunimui skirtos mados paskutiniai klyksmai, dayg avalynės su užrašu „Made in Italy”(bet tai tikrai dar ne kokybės ženklas) bei rankinukų ir lagaminų, nuo pačių pigiausių iš poliesterio iki tikros odos gaminių, įvairovėTaip pat galima įsigyti tokių aksesuarų, kaip pigių indiškų auskarų ar blizgančių diržų.
Turgaviečių Italijoje apstu. Bet man kirba noras papasakoti apie vienas iš unikaliausių. Apsilankius jose užlieja prieštaringi jausmai. Jos tarsi turi savitą dvasią, kurią sukuria prekeiviai, prekės, pirkėjai bei aplinka.
Tad pradėsiu nuo žargonu vadinamos Senegalijos. Dauguma juodaodžių prekeivių yra išeiviai iš Senegalo (Pietų Afrikos valstybė). Skamba egzotiškai? Na gal iš šalies, mat dauguma dabar ten prekiaujančių juodaodžių siūlo įsigyti piratinių DVD, firminių diržų, kepuraičių, akinių, rankinukų kopijų. Beje, asmuo perkantis padirbtą prekę, yra baudžiamas pinigine bauda, kurios dydis neproporcingai nepadorus. Patys italai tapo pirmosiomis tokių baudų aukomis.
Senegalijos turgus atsirado kaip naudotų, dėvėtų prekių perpardavimo vieta. Maždaug prieš dešimtmetį užplūdus emigrantų bangai, tarp prekiautojų sparčiai ėmė plisti ir užsieniečių veidai bei prekės.
Dabar Senegalijos turgus tapo kultūrų maišalyne. Jį lengva rasti sekant žmonių srautą iš Papiniano turgaus link Didžiojo Naviglio kanalo. Įeini tarsi į koridorių, „okupuotą” iš abiejų pusių tamsiaveidžių prekeivių, dažniausiai marokiečių, egiptiečių. Parduodamas bet koks šlamštas (padėvėtos kelnės, batai, padirbti „Prada” ar „D&G” rūbai, neaiškios iškasenos iš šiukšlynų).
Tai daugelį žmonių suklaidina ir jie suka šalin. Šiek tiek prasibrovusi pirmyn pro tą gąsdinantį koridorių visada matau tuos pačius prekeivių veidus: Amerikos indėnus, tvarkingai išdėliojusius tautines prekes: papuošalus, atributus, muzikos instrumentus ir diskus, grojančius ramią muziką. Vienas žingsnis ir esame „žolininkų – keramikų” zonoje. Italijoje yra nelegalu rūkyti narkotines medžiagas, taip pat ir „žolę” bet pardavinėti tam reikalui reikalingą atrecatūrą nedraudžiama. Tad pilna vamzdelių ir kuokelių bei linksmai nusiteikusių pardavėjų, kurie vis paskleidžia „žolės” kvapą per visą turgų.
Tai tik viena turgaus dalelė. Einant pirmyn, koridorius staiga prasiplečia. Senegalijos turgaus savybė, kad gali rasti keistenybių iš kitų pasaulio šalių ir pasitaiko, kad tokio tipo turgūs tampa tendencijos pranašais.
Štai šitą prekiautoją matau visada, jis nuolat stovi liūdnas ir bando parduoti stiklinius karoliukus, iš kurių gali sukonstruoti krištolinį sietyną. Nematyti didelio susidomėjimo jo preke, bet jis atkakliai stovi vis ten pat.
Dažni juodaodžių prekystaliai turgui suteikia gyvumo. Kai juodukams atsibosta šūkalioti, jie susėda ir pradeda mušti būgnais. Tai afrikiečiai, kalbantys keistu akcentu. Nevalia užsižiūrėti į vieną prekę, jei nežadi jos pirkti, nes neliksi nepastebėtas, ir tuoj pat prisigretins vienas iš pardavėjų derėtis dėl kainos. Su jais būtina derėtis. Manau, kad jų prekės pažįstamos visame pasaulyje: oda aptraukti būgnai, drabužiai, dažyti batika, odiniai batai-sandalai, gausybė papuošalų, keletas baldų, pvz., visiems pažįstama piramidė iš stalčių ar dideli pinti kriaušės formos krepšiai. Jie nenoriai fotografuojasi ir prašo už tai pinigų. Ką gi, apsimetu kvailele ir mosikuoju rankomis, kad jau per vėlu. Įkyriai manęs prašo juostelės iš skaitmeninio fotoaparato? Skubiai keičiu taktika ir pradedu girti, kokia graži išėjo nuotrauka. Prekeivis šiek tiek atlyžo, bet pareikalavo atnešti jam kitą savaitę nuotrauką ir negatyvą!
Žibantys saulėje sidabriniai papuošalai ir smilkalų kvapas išduoda iš tolo indų prekystalius. Iš blizgančių medžiagos skiautelių ir karoliukų pasiūti kilimai suteikia egzotiškumo, pridengia prekiautojus nuo saulės spindulių ir atneša neblogą pelną. Iš turkiškų prekių labiausiai akį traukia kaljanas.
Bet tai ne tik užsieniečių turgus, italai sėkmingai sukasi ir čia.
Vedina vaiku mama patraukė mano dėmesį. Vaikas šūkčiojo: „Žiūrėk! Žiūrėk! Mama!” ir pirštu badė į vieno panko skiauterę. Grupelė pankų dažnai stoviniuoja čia gerdama alų, o priešais – guminių niekučių, įvairiausių grandinių, marškinėlių su iššaukiančiais užrašais, „kerzų” , guminių spygliuotų rankinių ir piniginių, pank muzikos diskų, bei pikantiškų aksesuarų, kaip antrankiai su kailiuku (kuriuos jau dažnai matau gatvėse prikabintus ant rankinukų ar prie kelnių diržų) karalystė. Kaip bebūtų keista, niekada nemačiau, kad pankų grupelė turguje keltų kokį nors sąmyšį.
Čia atsigautų siela ir seno hipio. Nuo senų plokštelių iki smulkmenų su užrašais „laisvė marihuanai”. Gausus indiškų sijonų, suknelių, bei marškinukų pasirinkimas, neskriaudžiant ir vyrų. Tarp papuošalų gali rasti tikrų keistenybių kaip dirbtinių gėlių vainikėlių, iš veltinio suveltų karolių, auskarų, segtukų.
Merginos, teikiančios pirmenybę populiariajai popmuzikai, irgi randa šį bei tą. Sekama paskutiniųjų muzikinių klipų madomis. Šiuo metu puikuojasi amerikietiško stiliaus kepurėles, skrybėlaitės, įvairiausi diržai, akį rėžiančių spalvų papuošalai (kai kurių auskarų dydis mane suglumino).
Vienas iš originalesnių prekystalių pardavėjų geranoriškai sutiko nusifotografuoti. Jų parduodami rūbai pritraukia marias pirkėjų, nors kainos greičiausiai tokios pat, kaip ir parduotuvėse. Čia gali rasti įvairiausių marškinėlių su bet kokio tipo aplikacijomis, užrašais ar keisto stiliaus sukirpimu, trumpučių provokuojančių sijonų, trikotažinių kelnių (vadinamųjų Aladino) ir daug kitokių drabužėlių, nuo kurių gali apsisukti galva.
Tikriausiai tūlam lietuviui sukels šoką, bet komunistai Italijoje yra vos ne mados reikalas. Jaunimėlis, šiek tiek aktyvesnis, apsidangsto komunistiniais lozungais. Komunistai turi savo partiją, kuri dalyvauja rinkimuose, leidžia savo žurnalus ir rengia susitikimus (vieną kartą per klaidą ten patekau, sprukau kaip akis išdegus, nes prisiminiau vaikystėje matytus daug kalbančius dėdes). Tad ir šitame turguje, kaip ir nemažos dalies jaunimo namuose, gali pamatyti didžiules raudonas vėliavas su juodu Če Gevaros atvaizdu, taip pat marškinėlius, užrašų knygutes. Parduodama viskas, ant ko tik galima atspausti jo atvaizdą. Manęs jau nestebina, kada net pagyvenusio amžiaus žmonės perka tokius marškinėlius ir namuose jais pasipuošia.
Šalia šių prekių plevėsuoja didžiulės vaivorykštės spalvos vėliavos su užrašu PACE (taika). Greičiausiai, bent kas trečias italas, turi tokią pasikabinęs namuose. Kada prasidėjo politiniai neramumai ir baisesni teroristų išpuoliai, širdį gniaužė pro langus ir balkonus nuleistos plevėsuoti taikos vėliavos. Tuo metu Milanas nusidažė vaivorykštės spalvomis.
Šiame turguje verda gyvenimas, kartais žmonės šypsosi, kartais liūdi. Dėl nesustojančio augti nelegalių imigrantų skaičiaus, nelegalios prekybos, teroristų keliamo pavojaus italų policija sustiprino šalies apsaugą. Į šį turgų beveik niekad neužsukdavo policininkai, nebuvo būtinybės. Tad nesitikėjau pamatyti čia po maždaug kas 10 metrų besidairantį policininką. Eidama koridoriuku jaučiausi nejaukiai, ypač kai vienas pareigūnas praeidamas nusprendė suspardyti nelegaliai pastatytą, bet tuščią prekystalį.
Gal jis norėjo būti užtikrintas, kad prekiautojas negrįš, bet man, paprastai pirkėjai, ši scena sukėlė pasibaisėjimą. Kiti prekeiviai reagavo įvairiai į susiklosčiusią situaciją: vienas juodaodis bandė dirbtinai šypsotis, žolininkų-keramikų kampelis sumedėjusiais veidais žiūrėjo žemyn, o legalūs marokiečiai neslėpė sumišimo dėl draugų likimo.
Paėjus tolėliau turgaus maišatis paslėpė besislapstančius, su dideliais šiukšlių maišais (juose yra nelegalios prekės), bėgančius „extracomunitarus”.
Italijoje populiarūs antikvariato turgūs. Pasirinkimas platus: nuo paprastų niekam vertų niekučių iki tikrų meno ir istorijos lobynų. Žinoma, ir kaina skiriasi. Bet kiek kartų beužsukčiau, dažniausiai nieko naudingo neparsinešu į namus, galbūt dėl nepakankamos sumos piniginėje.
Milane populiariausiu antikvariato turgumi galiu drąsiai nominuoti Antiqvariato sul Naviglio Grande (antikvariatas, esantis Didžiojo kanalo gatvėje). Kiekvieną mėnesio paskutinį sekmadienį prie kanalo kraštų abiejuose pusėse esančiose gatvelėse surenkama sendaikčiu mozaika. Šis antikvariatas sutraukia daugybe lankytojų ir dėl didelės reklaminės kampanijos. Prie reklamos prisideda viešasis transportas, bei keli nemokami dienraščiai. Taip pat jis turi ir interneto svetainę (www.navigliogrande.mi.it), kur išdėstyta šio antikvariato istorija (pradžia siekia net XII amžių), pagrindiniai įvykiai, naujienos bei kita informacija.
Tikriausiai visi žinome, kad norint rasti ką nors ypatingo ir mielo, reikia ne tik atverti piniginę, bet turėti nors šiek tiek laiko paieškoms. Tačiau net ir nesiruošiant nieko pirkti ar tik netyčia užsukus į mano aprašytas vietas išties rasite kur paganyti akis.
Iveta Zakrevskaja