„Statybininkas, dirbantis ant daugiaaukščio namo stogo, paslydo ir krenta žemyn. Jo kolegos jam šaukia: – Petrai, paspausk truputį, iš paskos plyta skrenda”. Anekdotą prisiminiau išsirengusi į reidą po statybas su Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) Vilniaus skyriaus inspektoriais. Reido tikslas – patikrinti darbo sąlygas statybvietėse.
Artėjant prie statybų aikštelės tikrintojai iš tolo pastebi, kad maždaug 15 metrų aukštyje ant statomo daugiabučio namo sienos balansuoja darbininkas. Vienintelė jo apsaugos priemonė – šalmas. Nuo pražūtingo aukščio nesaugo nei virvė, nei apsauginė tvorelė. Užsukus į statybos aikštelę pirmas darbų vadovo klausimas – „Kas atsitiko?”. Kol inspektoriai aiškina, kokiu tikslu atvažiavo, ant sienos pastebėtas statybininkas skubiai juosiasi apsauginę virvę apie liemenį. Tačiau jo akrobatinius viražus be virvės spėjo užfiksuoti fotografas ir čia pat parodo darbų vykdytojui.
„Aš jam parodysiu”, – pirštu darbininko pusėn grūmoja darbų vykdytojas.
Į galvą lenda įkyri mintis, kad jaučiuosi it vaikų darželyje. Statybininkai apsaugos priemones dedasi tik pamatę tikrintojus, už saugų darbą atsakingi darbuotojai aiškina, kad nesaugiose vietose niekas nedirba, šiandien kaip tik ketino aptverti, šiomis klibančiomis ir iš lentgalių sukaltomis kopėčiomis, kaip Dievą myliu, niekas nesinaudoja ir t.t..
Inspektoriams vardinant nusižengimus, darbų vykdytojai panarina galvą ir pasižada „pasitaisyti ir daugiau niekada taip nedaryti”.
Giedrė Švažaitė