Laikas skaičiuoti viščiukus. Socdemų reitingas – tragiškas. Darbo partija – mylimiausia partija Lietuvoje.
Viktoras Uspaskichas sustiprino savo pozicijas parduodant „Mažeikių naftą”. Jo ministras vadovaus derybininkams. Be to, jau pažadėta, kad V. Uspaskicho kriminalinis protežė iš „Baltic holdingo” gaus dalį „Mažeikių naftoje” ir Lietuvoje pastatys dar vieną chemijos gamyklą. Tokią, nuo kurios Mažeikių apylinkės atrodys kaip vėžininko galva po chemoterapijos.
Išvada: Andriui Kubiliui teisėtai priklauso Darbo partijos nario bilietas Nr. 2. Jiedu su V. Uspaskichu – idealus politinis tandemas. A. Kubilius stengiasi, kritikuoja, komentuoja, o Viktoras nuo to storėja. Ir jeigu šiuo metu STT ar kas nors kitas netiria Darbo partijos lyderio tikrosios veiklos, tai vargas tau, Lietuva. Jiedu tave draugiškai išvarys į politinį beprotnamį kaip šizofrenikę. T.y. asmenį, pasiklydusį tarp kelių savo tapatybių.
Viena vertus, Lietuva yra sparčiai kylanti šalis. Jos ekonomika auga taip, kad senoji Europa netgi leis mums pirmiesiems įsivesti eurą. Didmiesčiuose tą augimą jaučia netgi nepolitiniai vidutiniokai. Tolėliau – prastėliau. Kilometras žvyrkeliu nuo Europos Sąjungos lėšomis išasfaltuoto kelio, ir patenki į Žemaitės aprašytą lietuvišką kaimą, kur visi geria, dirbti nenori, o kai nori, tai tas noras labai pakenkia sveikatai, bet neduoda jokių dividendų.
Pastaroji publika ir sudaro didžiąją dalį politinio spektaklio auditorijos. Jie įsijungia vis dar veikiantį televizorių ir mato, kad tie žmonės valdžioje mažai kuo skiriasi nuo tų, kurie dominuoja žemuosiuose mūsų visuomenės sluoksniuose. Valdžioje visi vagys, dvigubi agentai arba tiesiog moraliniai išgamos.
Politiniai skandalai iš niekur neatsiranda ir niekuo nesibaigia. T.y. nė vienas nesibaigė taip, kaip nurodė Dostojevskis: nusikaltimas, o po to – bausmė. Politikai vienas į kitą svaido kažkuo dvokiančiu, bet visiškai nemirtinu. Kartais netgi susidaro įspūdis, kad tas žaidimas patinka abiem pusėms. Juk jeigu nebus politinio oponento, tai ką tada reikės jodyti? Negi gyvuliukus?
Vienas politologas pareiškė, kad dėl viso šito spektaklio, kuriame taip maža estetikos, negali kaltinti vien pozicijos. Algirdas Brazauskas elgiasi visiškai logiškai, kai nepaleidžia valdžios ir eina į kompromisus. Juk dėl kažkokio A. Kubiliaus, kuris prieš puldamas net faktų dorai nesurenka (pavyzdžiui, prieš inicijuodamas komisiją EBSW veiklai tirti neišsiaiškino, kad Petriką tai paleido prie konservatorių), „Mažeikių naftos”, skirstomųjų tinklų privatizacijos ir euro iš rankų nepaleisi.
Anot politologo, kvailiausiai šiuo metu elgiasi opozicija, kuri augina V. Uspaskicho įtaką valdžioje. Ir tikrai, pagalvokime, ar konservatoriams bus lengviau, jei vietoje A. Brazausko valdžią paims eiklus, įžūlus ir Lietuvai mažai sentimentų turintis V. Uspaskichas? Tikrai geriau nebus jau vien todėl, kad pats konservatorių lyderis nėra V. Uspaskichui lygiavertis konkurentas. Nei energijos, nei mitrumo. Toks ant barikadų nelips. Greičiau slėpsis užnugaryje.
O barikados bus, jei V. Uspasichas ir jo artimiausia šutvė iš bosų, jagminų tipo veikėjų gaus tiek valdžios, kiek nori. Kita vertus, gal tai – vienintelis būdas išbristi iš šito politinio mėšlyno, kuriame tikrai neišdygs nė vienas tikrai naujas politinis lyderis?
Rūta Grinevičiūtė