Nesusikalbėjimas su vaikų tėvais šiandien kamuoja kone kiekvienos mokyklos mokytojus. Kaip kalbėti, kad tėvai išgirstų – klausimas aktualus ir darželių auklėtojoms.
Pedagogai vis garsiau prabyla apie tai, jog per kelis darbus besiplėšantys, „sukantys” verslą ar akis užsipylę ir savo vaikų nebepastebintys tėvai iš mokytojų tikisi stebuklo – kad šie jų atžalas ne tik puikiai išmokslins, bet ir išspręs kartais visai nevaikiškas jų problemas, išmokys gyventi. Be tėvų pastangų.
Uostamiesčio mokyklų mokytojai skundžiasi sunkiai, o kartais ir visai negalį prisikviesti kai kurių mokinių tėvų į mokyklą.
Pasitaiko, kad dėl drausmės pažeidimų iškviesti tėvai ateina, tačiau vaiką užstoja, mokytoją apšaukdami tiesiog mokinio akyse. Vėliau, prasidėjus rimtoms problemoms – mokiniui ėmus piktnaudžiauti alkoholiu ar pakliuvus į policijos akiratį, ašarodami sugrįžta prašyti pagalbos. Deja, sako mokytojai, dažnai būna „šaukštai po pietų”.
Ikimokyklinių įstaigų pedagogės tvirtina, jog daržely problema nėra tokia aštri kaip mokykloje, tačiau ir čia netrūksta amžinai užsiėmusių ir skubančių tėvų.
Sudaro pokalbių grafikus
Auklėtoja Ramunė, nenorėjusi viešinti įstaigos, kurioje dirba pavadinimo, paskojo iki šiol susijaudinanti, prisiminusi vasarą nutikusį incidentą.
„Mėnesį laiko mūsų darželį lankė vaikai iš kitų įstaigų, uždarytų atostogoms. Kartą naujokui daviau varškės sūrelį, o šis ėmė ir suviduriavo. Po to mama baisiausiai pyko, aiškindama, kad vaikas alergiškas pieno produktams. Bet iš kur man žinoti, jei ji apie tai nepasakė? Mielai sūreliu būčiau palepinusi kurį kitą vaiką”, – pasakojo ji. – O kiek tokių mamų, kurios ryte vaiką prie darželio durų palieka ir dumia į darbą, o vakare vėl tas pats – dar už tvoros būdamos šaukia vaiką kuo greičiau į mašiną sėsti. Laiko paklausti, kaip vaikui sekėsi, neturi. Vos ne maldauti turi, kad pasikalbėtų. Susirinkimai juk nevyksta kiekvieną savaitę. Negi patiems tėvams neįdomu, kaip jų mažajam sekasi bendrauti su kitais vaikais, ką nuveikė per dieną”.
Lopšelio-darželio „Volungėlė” direktorė Eugenija Simpukienė teigė, jog pastaruoju metu priešmokyklinėje grupėje net sudaromi auklėtojų asmeninių pokalbių su tėveliais pokalbių grafikai.
„Auklėtojos iš anksto su tėvais suderina laiką, kad šie vėliau nesiteisintų – negaliu, nežinojau”, – sakė direktorė.
Anot E. Simpukienės, tėvams atrodo, kad daržely jų vaikai tik žaidžia, nieko rimta nevyksta, o juk čia viskas, akcentavo ji, ir prasideda. Psichologai taip pat pabrėžia, jog iki penkerių metų padedamas pagrindas asmenybės formavimuisi.
Nepastebi problemų
Norintys labiau pažinti savo vaikus, matyti, kaip jie elgiasi kolektyve, „Volungėlės” auklėtinių tėvai gali dalyvauti atvirose grupių veiklose. Pasak E. Simpukienės, įtikinti, kad to reikia – sudėtinga. Tačiau kartą pabuvę, tėvai lieka sužavėti ir patys stebisi, kodėl anksčiau neateidavo.
Stebėti vaikų veiklos tėveliai kviečiami ir tuomet, jei auklėtojai mato, jog vaikui reikia logopedo ar kitų specialistų pagalbos.
„Pasakyti, kad vaikui reikalinga specialistų pagalba yra pats sunkiausias dalykas. Tėvai tokią žinią priima labai skausmingai ir dažniausiai nenori tikėti. Kelis vaikus esame išsiuntę į specialiąsias įstaigas, tai prieš tai tiesiog visos kolegės rinkomės ir svarstėme, kaip pranešime apie tai tėvams, beveik kiekvieną sakinį aptarėme. Dažnai tėvelius kviečiame stebėti vaikų veiklą, manome, gal patys pastebės, kad kažkas ne taip, bet jie nemato”, – pasakojo „Volungėlės” direktorė.
Jai pritarė ir „Purienos” lopšelio-darželio direktorė Virginija Letukienė.
„Turime vieną vaikelį su kompleksiniais sutrikimais, kurį rekomenduojame pervesti į specialiąją įstaigą, bet tėveliams atrodo, jog užtenka ir bendrojo ugdymo. Kiekvienas apie savo vaiką stengiamės galvoti kuo geriau, ir kartais sunku susitaikyti su realybe”, – sakė ji.
Nenorėjusi savo vardo viešinti auklėtoja pasakojo, jog konfliktų kartais kyla su vyresnių darželinukų tėvais.
„Tas pats vaikas namuose gali klausyti tėvų, o daržely eiti kitiems per galvas, muštis. Patys nepabuvę grupėje ir savo akimis to nepamatę, tėvai nenori patikėti, kai jiems apie tai užsimeni. Jie tiki vaiku, o vyresnėliai neretai mėgsta pagudrauti, pafantazuoti”, – pasakojo pedagogė.
Pyksta dėl pirštinių
Specialiojo lopšelio-darželio „Sakalėlis” direktorė Loreta Bagočienė tvirtina, kad jų įstaigoje tokių problemų neiškyla – tėvai esą kiekvieną dieną teiraujasi, kaip vaikams sekėsi, ką valgė, kaip miegojo.
„Galbūt todėl, kad mūsų įstaiga nedidelė – ją lanko 120 vaikų, o yra net 72 darbuotojų etatai. Be to, ugdome vaikus tėvų, kuriuos patys užauginome, daugelį metų puikiai vieni kitus pažįstame. Darželyje veikia 4 bendrojo lavinimo grupės ir 6 grupės vaikams su raidos sutrikimais. Sunkią ir vidutinę negalią turinčius vaikus ugdome pagal individualias programas. Klausiame, ko tėveliai norėtų, o jų pageidavimus suderiname su vaikų galimybėmis”, – sakė direktorė.
Tiesa, retų atvejų, kuomet auklėtojų ir tėvų dialogas sunkiai įmanomas, pasitaiko ir „Sakalėlyje”.
„Turime vaikutį, globojamą senelių. Gaila, bet susišnekėti su jais nepavyksta. Ir ne tik mums, bet ir ligoninės personalui, ir parduotuvėje mūsų darbuotojos matė juos šaukiančius. Su šiais žmonėmis įmanomas tik monologas, nes patiems kelti balso nesinori”, – apgailestavo L. Bagočienė.
Direktorė pasakojo, jog kai kurie tėvai nori, kad vaikai būtų rečiau vedami į lauką arba supyksta, kad vaikas išsitepė pirštines. Tokiais atvejais, anot L. Bagočienės, darželio darbuotojos vadovaujasi nuostata, jog klientas – šiuo atveju vaiko tėvai ar globėjai – visada teisus, tačiau subtiliai jiems mėgina įteigti mintį, jog svarbiausia – vaiko interesai.
„Bandome įrodyti, kad vaikui būtina būti gryname ore ir, kad nieko baisaus, jei mažylis žaisdamas susitepa drabužėlius – juk turi turėti vaikystę”, – kalbėjo L. Bagočienė.
Lopšelio-darželio „Bitutė” direktorė Irena Kriščiūnienė tvirtino, kad jos darbo praktikoje nėra buvę nesusikalbėjimo su tėvais atvejų. Pasak jos, nepasitaikė ir istorijų, kad tėvai skubėtų į darbą, vaiką palikę prie darželio durų.
„Mūsų įstaigoje tai neįmanoma. Kad būtų garantuotas vaikų saugumas, darželis visada būna užrakintas: vaikas gali įeiti tik tėvams paskambinus į duris. Tokios praktikos tėvų pageidavimu ėmėmės maždaug prieš dešimtį metų, plačiai nuskambėjus atvejui, kai patekęs į vieną iš Latvijos ikimokyklinių įstaigų maniakas nužudė auklėtoją ir du ar tris vaikus”, – pasakojo darželio direktorė.
Užsiima tėvų švietimu
V. Letukienė pastebi, jog ten, kur bendraujama su žmonėmis, praktiškai neįmanoma išvengti didesnių ar mažesnių nesusipratimų. Todėl, akcentavo ji, auklėtojoms, kurios bendrauja ne tik su vaikais, bet ir su skirtingo išsilavinimo bei socialinio sluoksio tėvais, labai svarbu nuolat tobulinti savo bendravimo kultūrą.
„Pedagogai taip pat ne visuomet moka išsakyti savo nuomonę: kad ir su geromis intencijomis, bet parinktas ne tas žodis ar vieta, ir kartais lieka nesuprasti”, – kalbėjo ji. Ar tėvai pakankamai domėsis savo vaikais, anot V. Letukienės, vėl gi, priklauso ir nuo auklėtojų.
„Gyvename neramiais, įtampos kupinais laikais. Šeimos jaunos, normalu, kad užimtos. Aišku, tiek problemų, kaip mokykloje, daržely dar nėra: tėvelių, kurie tik įkiša galvą į grupę ir lekia, mažuma. Tačiau ir su jais auklėtojos turi pasikalbėti, užsiimti tėvų švietimu”, – sakė „Purienos” vadovė.
Laima Švedaitė