Lietuva kels audrą dėl cheminio ginklo kapinyno Baltijoje

Sunerimę, kad Rusijai ir Vokietijai tiesiant dujotiekį Baltijos jūros dugnu iš miego pažadintas čia tūnantis milžinas – tonos palaidoto cheminio ginklo – suduos skaudų kirtį ekosistemai, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nariai nutarė, jog šio projekto poveikį bei galimas grėsmes turi įvertinti nepriklausomi ekspertai.

Keldami cheminio ginklo Baltijos jūroje problemą, parlamentarai teiks pasiūlymus bei rekomendacijas įvairioms tarptautinėms aplinkos apsaugos organizacijoms bei valstybės institucijoms.

Anot Seimo nario Gedimino Jakavonio, siekiama, kad į jūroje palaidoto cheminio ginklo galimai keliamą pavojų pagaliau būtų atkreiptas deramas dėmesys tarptautiniu lygiu.

Be kita ko, seimūnai ragins tarptautines jūrines aplinkos organizacijas bendradarbiauti, tiriant cheminio ginklo grėsmę aplinkai bei ieškant problemos sprendimo būdų.

Komiteto nuomone, būtina kas 3 metus vykdyti tiriamąjį monitoringą į Lietuvos ekonominę zoną patenkančiame nuskandinto cheminio ginklo rajone, įtraukiant jį į valstybinę Baltijos jūros monitoringo programą. Atsižvelgiant į tai, kad cheminio ginklo skandinimo rajonas Nr. 214 taip pat patenka į Latvijos ekonominę bei Švedijos žvejybinę zonas, ketinama inicijuoti bendras ekspedicijas šiam rajonui ištirti.

Aplinkos apsaugos komiteto narys G. Jakavonis pabrėžia, kad intensyvėjant Baltijos jūros dugno naudojimui valstybių ekonominiais tikslais, II pasaulinio karo metu čia palaidotas cheminis ginklas tampa vis aktualesne tarptautinės bendruomenės problema. Tačiau kol kas, anot jo, dar nėra aiškiai apsispręsta dėl šios uždelsto veikimo bombos ateities.

Spalio pradžioje G. Jakavonis Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje (ETPA) pasiūlė parengti specialią rezoliuciją šiuo klausimu ir sulaukė didelio palaikymo – iniciatyvą parėmė keturiolikos valstybių atstovai. Parlamentarui pavyko gauti ir šios Asamblėjos Aplinkosaugos, žemės ūkio, vietos ir regionų komiteto vadovo Valterio Šmedo bei pavaduotojų parašus.

„Politiškai buvo svarbu, kad būtinybę rengti tokią rezoliuciją palaikytų visos aplink Baltijos jūrą esančios valstybės, – „Vakarų ekspresui” sakė G. Jakavonis. – Palaikymą pavyko gauti, net Rusijos delegacijos atstovas tokį pasiūlymą palaikė. Sulaukėme tik Vokietijos atstovų nepritarimo – jie motyvavo, kad jų šaliai „tai jautrus klausimas”.

Ir vis dėlto inicijuodami šios rezoliucijos atsiradimą susidūrėte su kliūtimis? – klausėme G. Jakavonio.

Pagal ETPA tvarką, tam, kad būtų svarstomas rezoliucijos rengimas ir eksperto-pranešėjo paskyrimas, pakanka dešimties parlamentarų, atstovaujančių penkioms valstybėms, parašų, – sakė Seimo narys. –

Kadangi gavome 24-ių parlamentarų parašus, per daug nesijaudinome, tačiau visiškai atsitiktinai sužinojome, kad kažkas ant šio pasiūlymo rezoliucijai uždėjo žymą „žiniai”. ETPA toks veiksmas neoficialiai vadinamas rezoliucijos, iniciatyvos „sušaudymu”, nes tokiu atveju nėra skiriamas ekspertas-pranešėjas ir ETPA šiuo klausimu jokio sprendimo nepriima. Lietuvos delegacijai bei diplomatams teko nemažai padirbėti užkulisiuose, kad ši žyma būtų nuimta. Ekspertas-pranešėjas šiuo klausimu turėtų būti skiriamas kitų metų pradžioje.

Vadinamoji „D-6 byla” parodė, kad tarptautinėje politinėje praktikoje kol kas dar stiprus šaltojo karo palikimas – santykių tarp didžiųjų ir mažųjų valstybių tradicija. Todėl Lietuvos interesus apginti įmanoma tik aktyviai dirbant tarptautinėse organizacijose. Kol kas tik jų įtakos dėka pavyksta didžiąsias valstybes priversti kalbėtis su Lietuva.

Nors iš kitos pusės, šiuo atveju Rusija ir Vokietija konkrečiais veiksmais – iki galo įvykdydamos tarptautinių Baltijos jūros apsaugos konvencijų reikalavimus ir aktyviai įsijungusios į cheminio ginklo problemos sprendimą – turi puikią galimybę pademonstruoti Europai ir pasauliui, jog XXI amžiaus demokratijos vertybės joms yra tiek pat svarbios, kaip ir jų ekonominiai interesai.

Ar dujotiekio Baltijos jūroje projektas išties gali baigtis ekologine katastrofa?

Kategoriškai į šį klausimą šiandien neįmanoma atsakyti. Reikalingi išsamesni tyrimai – tiek paties dujotiekio galimo poveikio Baltijos jūros ekosistemai, tiek palaidoto cheminio ginklo.

Baltijos valstybėms tarptautiniu mastu piktinantis dėl šio projekto, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pakvietė visas Baltijos šalis prisijungti prie dujotiekio projekto. Tada Europos Sąjungos užsienio reikalų komisarė iš Danijos Benita Ferero-Valder pareiškė, kad Rusijos ir Vokietijos dujotiekio projektas bus ekologiškai nepavojingas.

Mano nuomone, toks komisarės pareiškimas yra neatsakingas. Juk ji nėra Baltijos jūros ekologijos specialistė, be to, nėra atlikta jokių mokslinių tyrimų.

Baltijos jūra pasižymi jautrumu, nes yra gana uždara, todėl ir natūralūs apsivalymo procesai joje nėra aktyvūs. 1994 metais Helsinkio komisijos (HELCOM) sudaryta grupė atliko tyrimus dėl cheminio ginklo poveikio. Šiuo metu tai vienintelis pagrįstas dokumentas. Tačiau ir šioje ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad nebuvo tiriamas šeštajame dešimtmetyje Vokietijos palaidotas cheminis ginklas – 200 tonų, ir pateikiama pastaba, kad, vadovaujantis atliktų tyrimų rezultatais, negalima daryti bendros išvados dėl palaidoto jūroje cheminio ginklo būklės bei keliamo pavojaus. Be to, šios grupės tyrimo tikslas buvo ištirti ir pateikti rekomendacijas žvejams, kaip elgtis, susidūrimo su cheminiu ginklu atveju žvejojant.

Manau, kad Vokietijos ir Rusijos ketinimai Baltijos dugnu tiesti dujotiekį tik aktualizavo poreikį cheminio ginklo problemą spręsti tarptautiniu mastu.

Ar yra žinoma, kokį pavojų cheminis ginklas kelia mūsų pakrantei?

2003 metų Jūrinių tyrimų centro duomenimis, Lietuvos ekonominėje zonoje palaidoto cheminio ginklo vietoje jūros gylis yra nuo 84 iki 126 metrų. Šis rajonas yra ant Klaipėdos-Venspilio plynaukštės šlaito. Giliausioje šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje rajono dalyje dugno paviršių dengia smulkiaaleuritinio dumblo nuogulos, kurių storis svyruoja nuo 20 iki 50 cm. Centrinėje ir pietinėje dalyje smėlio nuosėdų storis neviršija 10 cm, pietrytinėje dalyje siekia iki 1 cm.

Šio centro išvadose teigiama, jog šiuo metu mūsų pakrantei pavojaus cheminis ginklas nekelia, tačiau akcentuojama, kad reikia atlikti detalesnius tyrimus.

Yra žinoma, jog cheminis ginklas buvo laidojamas dviem būdais: skandinant kartu su laivais bei mėtant bombas ir ginklus tiesiai į jūrą. Tos pačios Helsinkio komisijos išvadose teigiama, jog dalis pavojingų aplinkai cheminių medžiagų, kontaktuodamos su sūriu jūros vandeniu, laikui bėgant neutralizuojasi, o kitos išlieka pavojingos žmonių sveikatai. Tačiau kol kas jos yra pakenkusios tik žvejams.

Daugiau nerimo kelia tas cheminis ginklas, kuris buvo palaidotas laivuose: nėra žinoma, ar jūros vanduo neutralizavo jų pavojingumą. Mokslininkai daro prielaidas, kad laivuose palaidotas ginklas gali būti pavojingas ir nesutaria, ar tikslinga jį iškelti – baiminamasi, kad fizinis kontaktas gali paskatinti suveikti vis dar pavojingas chemines bombas.

Tik faktai

* Aplinkos ministerijos duomenimis, po II pasaulinio karo Europoje liko apie 290 tūkstančių tonų Vokietijos karinės pramonės pagamintų cheminių ginklų, turinčių 65 tūkstančius tonų (14 rūšių) kovinių nuodingųjų medžiagų.

* Ipritas sudarė didžiąją dalį šių aktyviųjų medžiagų – 39 proc. Tabūnas, nervus paralyžiuojančios dujos, – 18 proc., ašarinės dujos – 11 proc., fosgenas, plaučius dirginanti nuodingoji medžiaga, – 9 proc.

* Karo pabaigoje visa karinė amunicija atiteko sąjungininkėms – JAV, Didžiajai Britanijai, Prancūzijai ir SSRS, kurios nutarė cheminę ginkluotę nuplukdyti kuo toliau į vandenyną ir paskandinti jo gelmėse. Tačiau meteorologinės sąlygos buvo nepalankios ir visas Vokietijos sukauptas cheminis ginklas paskandintas čia pat – keliose Baltijos ir Šiaurės jūros vietose.

* Vienas iš cheminio ginklo kapinynų yra už 70 jūrmylių į vakarus nuo Lietuvos krantų. Čia, į pietryčius nuo Gotlando salos, SSRS karinės pajėgos už borto iš baržų išmėtė apie 2 tūkst. tonų cheminio ginklo, turinčio 1 tūkst. tonų aktyviosios medžiagos.

* Aviacinės bombos, artilerijos sviediniai buvo išmėtyti 1 200 kv. km plote, iš kurio mažiau kaip dešimtadalis priklauso Lietuvos ekonominei zonai. Šis sąvartyno plotas gali būti dar labiau išplitęs, kadangi dėžės ir konteineriai buvo skandinami laivams plaukiant arba jiems dreifuojant.

Giedrė Petkevičiūtė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Politika su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.