Seime pradėtas svarstyti 2006 metų valstybės biudžeto projektas. Šio biudžeto pajamos kartu su ES skirtomis lėšomis turėtų pasiekti 18,7 mlrd. litų, arba 19,4 proc. daugiau, nei planuojama gauti šiemet. Išlaidos turėtų siekti 20,433 mlrd. litų, arba 17,3 proc. daugiau nei šiais metais. Prof. Kęstutis Glaveckas teigia, kad 2006 metų biudžetas orientuotas ne į būsimųjų ekonominių bei konkurencinių grėsmių mažinimą bei ilgalaikę ūkio perspektyvą, o į einamąjį vartojimą bei neefektyvių atskirų socialinių ekonominių sektorių finansavimo didinimą. Jei ir toliau taip bus raikomas valstybės pyragas, Lietuvą jau po poros metų gali ištikti sunki ekonominė krizė.
Tačiau buvęs finansų ministras, Vyriausybę palikęs dėl nesutarimų su koalicijos partneriais „darbiečiais”, socialdemokratas Seimo narys Algirdas Butkevičius padėties nelinkęs dramatizuoti.
– Kas man patinka kitų metų biudžeto projekte, o kas ne? Pirmiausia norėčiau pasidžiaugti, kad nacionalinio biudžeto pajamų surinkimas pastaraisiais metais labai pagerėjo. Jei palyginsime bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą su nacionalinio biudžeto pajamų augimu, matysime, kad biudžeto pajamos lenkia BVP augimą. Tai rodo, kad tos investicijos, kurios buvo Lietuvoje įdiegiamos prieš dvejus trejus metus, duoda kapitalo grąžą nacionaliniam biudžetui. Pagerėjo mokesčių administravimas ir kartu pagerėjo PVM grąžinimas ūkio subjektams.
Kaip buvusio ministro manęs netenkina ganėtinai prastas ar vėluojantis ES lėšų panaudojimas. Pavyzdžiui, pernai nesugebėjome panaudoti apie 300 mln. litų. Kitas dalykas, kurio man nepavyko įgyvendinti, – sukurti atskiros valstybės turto administravimo institucijos, kuri būtų perėmusi sveikatos ir socialinei apsaugai, švietimo sistemai priklausančius objektus. Tikriausiai esate girdėję apie turto mainus, kurie sukelia daug įtarimų dėl užkulisinių susitarimų ar neskaidrumo. Tokia institucija naujų objektų – ligoninių, švietimo įstaigų – statybas ar rekonstrukciją būtų vykdžiusi iš skolintų lėšų, kurios neįeitų į nacionalinio biudžeto apskaitą ir nedidintų biudžeto deficito. Lėšos būtų grąžinamos parduodant senus objektus. Norėjau tokiu būdu sutvarkyti visų universitetų bendrabučius, būtų pasibaigusios nebaigtos ligoninių statybos ir renovacija. Taip būtume atlaisvinę apie 200-300 mln. litų, kuriuos galėjome skirti mokytojų ar gydytojų atlyginimams. Tačiau toks turto atėmimas iš jo valdytojų priimamas gana priešiškai.
– Kai kurie ekonomistai pradeda pranašauti didelius ekonominius sunkumus ar net ekonomikos krizę, kuri gali ištikti po poros trejeto metų. Viena priežasčių – didelės investicijos į nekilnojamąjį turtą ir statybas, kurių išpūstas burbulas turėtų netrukus sprogti. Kitų metų biudžetas taip pat neorientuotas į progresyvias ar našias technologijas, kurios turėtų perspektyvų ateityje?
– Pirmiausia nekilnojamojo turto investicijos šiuo metu yra daugiausia privačios, tad kalbėti apie burbulo sprogimą nelabai rimta. Nekilnojamojo turto rinkos augimą ir augančias kainas lemia kylanti ekonomika. Tas kainų burbulo sprogimas įmanomas tik tuo atveju, jeigu prasidėtų ekonomikos nuosmukis, pradėtų didėti didelių paskolų palūkanų normos. Tačiau šiandien, ekonomikai augant daugiau nei 6 proc., neįžvelgiu jokių galimos krizės požymių. Padėtis šiuo metu dar yra palanki ir todėl, kad net ir pavėluotas ES lėšų panaudojimas papildomai duoda dar 2 proc. BVP prieaugio ir šiaip augančiai ekonomikai. Aišku, lėšas reikia panaudoti, kad tokie procesai vyktų. Tad mūsų valstybei bent iki 2008 metų nėra pavojaus ekonominei krizei rastis. Bet jei tų lėšų nepanaudosime, tai tam tikrų krizės požymių galėtų atsirasti.
Nenoriu gąsdinti žmonių, tačiau sustojus ekonomikos augimui dėl nepakankamai panaudotų ES lėšų, tie, kurie yra pasiėmę dideles paskolas būsto statyboms, gali pajusti realių sunkumų dėl padidėjusių palūkanų ir įšaldyto darbo užmokesčio.
– Įvairioms socialinėms reikmėms (sveikatos, socialinei apsaugai, švietimui, kultūrai) išleidžiama apie 60 proc. mokesčių mokėtojų pinigų. Ar tai pakankama suma, o gal per didelė?
– Čia kalbama apie konsoliduotą – nacionalinį, socialinio draudimo („Sodros”) ir privalomojo sveikatos draudimo – biudžetą. Jei lyginsime socialines išlaidas su BVP, tai Lietuva tarp ES narių santykinai užima ne pačią aukščiausią vietą pagal socialines išmokas. Bet Lietuva, lyginant su BVP, per konsoliduotą biudžetą perskirsto mažiausiai lėšų tarp visų ES valstybių – apie 29 proc. BVP. Taigi šie rodikliai lyg ir nėra dideli. Bet jeigu žiūrėtume į socialinių programų finansavimą ir lygintume su mūsų konsoliduoto biudžeto bendromis išlaidomis, matytume, kad jos yra pakankamos. Ir nors socialinių programų finansavimas kasmet didėja, manau, kad joms reikėtų skirti dar daugiau lėšų.
Nesu už tai, kad didintume įvairias socialines išmokas, kurios skatina žmones neieškoti darbo. Nepritariu ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdomai politikai, kai vaikams nuo 7 iki 9 metų mokama po 50 litų ir panašiai. Visada siūlau įvertinti realias šeimos gaunamas pajamas, nes, pavyzdžiui, man būtų net nemalonu gauti tas socialines išmokas (gerai, kad jau vaikai suaugę), kai yra gausybė žmonių, gaunančių gerokai kuklesnes pajamas, o jiems pridedama tokia pat dalis vaikui išlaikyti.
– Betgi parama (ypač žemės ūkyje), kuria skatinama nedirbti, yra vos ne pamatinė ES politikos nuostata? Kitas dalykas, ar tokios politikos vykdymas ilgainiui ir Lietuvoje nesmogs antru lazdos galu?
– Tai labai geras ir rimtas klausimas. Vienas dalykas, kad yra politikų, kurie mėgsta pataikauti žmonėms ir dirba reitingams. Manoma, kad kuo daugiau visuomenei pataikausiu, didinsiu įvairiausias išmokas po 5-10 litų, tuo labiau rinkėjai vertins. Tačiau negalvojama apie ilgalaikius padarinius – jei davei vieną kartą, tai žmogus tikisi, kad gaus ir antrą, trečią. Toks mechanizmas buvo plačiai diegiamas Švedijoje, Prancūzijoje, iš dalies Vokietijoje. Trijose šalyse, kurios atsidūrė aklavietėje, nes žino, kad bet kuri vyriausybė ar partija, kuri priims sprendimą mažinti įvairiausias gausias socialines išmokas, praras visuomenės paramą.
Reikia investuoti į visai kitokias programas. Tokias, kurios skatina, sudaro motyvaciją piliečiams ieškotis darbo, skatinti finansinėmis injekcijomis ar mokesčių lengvatomis tas įmones, kurios kuria naujas darbo vietas. Visi kiti variantai sukuria kategoriją žmonių, kurie tampa parazituojančiais likusios visuomenės išlaikytiniais.
– Kiek stipriai Seime yra išplitusi praktika, kai pasiūlymuose dėl būsimo biudžeto projekto vyrauja Seimo narių noras atriekti gardesnį kąsnelį savo apygardai, rajonui ar miestui, o ne bendras visuomeninis interesas?
– Deja, tikrai tenka sutikti su tokiu vertinimu. Tokių siūlymų gauname daug, tačiau galiu atsakingai pasakyti, kad Biudžeto ir finansų komitetas atidžiai nagrinėja ir sijoja tokius pasiūlymus. O tokia tautos atstovų logika, manau, dar ilgai egzistuos.
– Kiek pagrįstos opozicijos pastabos, kad Lietuva neturi aiškesnės vizijos, ekonomikos prioritetų, nes dabar valdžioje esančios keturios partijos vadovaujasi vien savo partinių interesų logika?
– Jei atvirai, tai čia yra daug tiesos. Vis dėlto tokių ministerijų vadovų, kurie manė, kad pakanka viską paleisti savieigai, be jokių konkrečių strategijų, vis mažėja. Ir stiprėja nuostatos, kad vis daugiau lėšų reikia skirti informacinėms technologijoms, švietimo sistemai, mokslui, jei norime būti konkurencingi kitoms ES valstybėms. Suprasta, kad jei to nebus daroma, tai po trejų ketverių metų vilksimės visiems iš paskos. Seimo Europos reikalų komitete, svarstydami 2007-2013 metų finansinę perspektyvą, prioritetus taip pat suteikėme naujų technologijų diegimui ir vystymui, švietimui ir studijoms.
– Kaip nutiko, kad tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje mažiausios iš visų ES valstybių. Ekonomika valstybėje esą kyla, o mes tampame vis mažiau patrauklūs?
– Buvęs bumas iš tiesų šiek tiek nuslopo. Pagrindinis veiksnys – politinio stabilumo stoka. Pavyzdžiui, labai užsitęsė diskusijos dėl mokesčių reformos, kai dar teko būti ministru. Stabilumą trikdo ir įvairios politinės diskusijos Seime, o investuotojai visada laukia ramios politinės aplinkos ir tik tada pradeda veikti.
Antra didelė problema yra ta, kad neturime pakankamai mokslinių technologinių parkų. Šioje srityje mus aplenkė net Bulgarija. O tokie parkai pritraukia daug investicijų, diegiamos moderniausios technologijos.
– Tačiau politinio stabilumo, sprendžiant iš pastarųjų batalijų Seime, regis, dar teks ilgokai palaukti. Tad ta aplinkybių visuma – investicijų stoka, aiškesnių prioritetų trūkumas, nepanaudojami ES pinigai – ir leidžia kalbėti apie ateinančią krizę bei stagnaciją.
– Vyriausybėje, sprendžiant iš politinės tarybos memorandumo, politinis sutarimas rastas. Šiek tiek problemų yra Seime, kai kalbame apie koalicijos partnerių valdymą. Frakcijų vadovai kaip nors turėtų sutarti, kaip veikti bendrai ir nustoti blaškytis. Jei tas sutarimas atsirastų, tai Lietuvai nebus jokių pavojų, pradės plaukti ir investicijos.
Kai kalbate apie tuos pavojus po 2-3 metų, tai iš dalies esate teisus, nes šiuo metu didžiąją BVP augimo dalį sudaro vidaus vartojimas ar vidaus investicijos. Akivaizdu, kad vartojimas tokiais dideliais tempais kasmet neaugs ir BVP augimas pradės lėtėti.
– Prof. K.Glaveckas ragina ryžtingai nuo kitų metų mažinti pajamų mokestį ne 3, o bent 6 proc. Kodėl valdančioji koalicija nesiryžta tokiam žingsniui, kuris, beje, gal padėtų išlaikyti ir didesnį vartojimą?
– Nuo liepos 1 dienos ir sumažinsime šį mokestį 6 procentiniais punktais – iki 27 proc. Jeigu dar daugiau mažintume, tai iš karto atsirastų pinigų stygius biudžete, nes reikia įvertinti tai, kad gyventojų pajamų mokestis nacionalinio biudžeto pajamų struktūroje yra antroje vietoje po PVM. Neturėtume kuo kompensuoti tų labai sumažėjusių įplaukų.
Būtų pavojus ir euro įvedimui, nes, didėjant realioms žmonių pajamoms, iki 3-4 proc. padidėtų ir infliacija.
– Kalbėjote apie sklandesnį koalicijos partnerių bendradarbiavimą Vyriausybės lygmeniu, tačiau paplitusi nuomonė, kad stagnacija įsivyrauja dėl paprasčiausios politinės valios, idėjų stokos. Koalicija gyva šia diena, tikintis, kad problemos susitvarkys savaime, o ateitis dėl įvairiausių priežasčių niekam paprasčiausiai nerūpi?
– Tik iš dalies su tuo sutikčiau. Dideli išbandymai kyla todėl, kad gausybė žmonių tik pirmą kartą yra patekę į Seimą ir Vyriausybę. Aišku, kad kai kurie dalykai susitvarko ir savaime, tačiau valdomas procesas, turint aiškias idėjas, sutvarkomas kur kas greičiau. Jeigu 1990 metais nieko nebūtume darę, tai rinkos ekonomika būtų savaime atėjusi gal po 15 metų, tačiau atėjo po penkerių.
Suprantu mus kritikuojančius, tačiau turime senų šleifų: finansinių įsipareigojimų dėl indėlių, nekilnojamojo turto kompensavimo, brangiai kainuojančią ir niekaip nesibaigiančią žemės reformą. Jei tų įsipareigojimų nebūtų, tai ekonomikos vystymosi sparta būtų nepalyginti didesnė. Tikiuosi, kad iki 2010 metų šiuos įsipareigojimus turėtume būti galutinai įvykdę.
– Tai esate kitų metų biudžetu patenkintas ir ramia sąžine už jį balsuosite?
– Balsuosiu už biudžetą, nes esu valdančiosios koalicijos narys, tačiau reikėtų pridurti, kad privalome ieškoti naujovių planuodami išlaidas bei dar labiau gerinti mokesčių administravimą, jei norime įgyvendinti ambicingus tikslus.
„Ekstra”