Pasaulio mokslininkus seniai domina klausimas: kodėl valstybių vadovai, ilgai savo postuose išsilaikę politikai paprastai būna geros sveikatos ir ilgai gyvena? Maža to: jie išlaiko gerą fizinę formą ir šviesią atmintį. Jau senovės istorija liudija, jog Egipto faraonai, žyniai gyvendavo dvigubai ar trigubai ilgiau už paprastus egiptiečius.
Bėga šimtmečiai, o tas reiškinys neišnyksta. Ypač tai būdinga Rytų šalių valdovams. Pagal JTO statistiką – 80 proc. vadovų, išsilaikiusių aukštame poste (nors ir ministro), bent 15 metų gyvena ilgiau už savo amžininkus. O tarp prezidentų ir premjerų – labai daug tokių, kuriems galėtų pavydėti net Kaukazo ilgaamžiai.
Kas lemia šį reiškinį?
Pavyzdžių daug
Den Siaopinas, ilgiausiai valdęs Kiniją ir išgyvenęs iki 92 metų, iki pat mirties savo įpėdiniui Czianui nurodinėjo, kaip ir ką jis turi daryti. Tuniso ir Dominikos respublikų prezidentai išgyveno iki 96 ir 94 metų. Išlaikė valdžią kumštyje egzotiškosios Zimbabvės 80-metis vadovas Robertas Mugabė, Didžiosios Britanijos karalienė Motina mirė sulaukusi 101 metų. Jos duktė karalienė Elžbieta II greitai bus aštuoniasdešimties. Arielis Šaronas artėjąs prie 80-mečio, antrą kartą išrinktas Izraelio premjeru. Kubą tebevaldo barzdotasis Fidelis Kastras, nors jam jau irgi nedaug liko iki 80 metų.
Įdomu tai, kad ir sąvokos „senas” ar „jaunas” tarp ilgamečių vadovų turi kitą prasmę. Štai Kinijos 76 metų lyderis Czian Czeminas, susiruošęs į pensiją, pareiškė, jog postą užleidžia jaunam – 60-mečiui!
Faraonų paslaptys
Mokslininkai sako, jog ilgainiui vadovų ilgaamžiškumo paslaptys kito. Pavyzdžiui, apie faraonų, žynių, viduramžių magų ilgaamžiškumą sklido daugybė legendų, kurios bylojo, jog tie žmonės savo gyvenimą ilgino magiškomis galiomis. Tačiau vis tiek galiausiai paaiškėjo, jog tos paslaptys paremtos ne mistika, o konkrečiomis medicinos, fizikos, chemijos ir kitų mokslų žiniomis.
Šiandien žinoma, kad egiptiečiai buvo gerai susipažinę su metalų ir mineralų gydomosiomis galiomis. Tomis žiniomis naudojosi ezoterinės medicinos atstovai (tarp jų ir Nostradamas, Paracelsas).
Pavyzdžiui, ir šiandien senose freskose, paveiksluose matome, jog faraonai, žyniai pavaizduoti rankose laiką didelę puošnią lazdą. Buvo įprasta manyti, jog šis atributas – tai tik valdžios simbolis. Remdamiesi išlikusiomis žiniomis, mokslininkai pradėjo tyrinėti, iš ko tos lazdos buvo daromos. Paaiškėjo, kad tai – visai ne simbolis, o žmogaus sveikatą reguliuojanti priemonė: lazdos buvo tuščiavidurės, pripildytos palankiai žmogaus organizmą veikiančių medžiagų. Taip tos lazdos įgaudavo tam tikrą jėgą.
2000 metais Novosibirske ilgaamžiškumo tema vyko konferencija, kurioje dalyvavo žinomi pasaulio mokslininkai. Jie kalbėjo apie tai, kokias medžiagas Egipto išminčiai naudojo toms „jėgos lazdoms” ir kaip jas šiandien būtų galima plačiau taikyti.
Kokios tos medžiagos?
Skeptrai, arba „jėgos lazdos”, buvo nevienodi. Marso Izirio lazda – tai kapsulė iš ypatingo alavo ir švino lydinio, pripildyta raudonojo jaspio, granito ir geležies.
Veneros Izidės lazda-kapsulė iš bronzos, pripildyta karneolio, malachito, nefrito mineralų ir gintaro. Suspaustos abiejose rankose, „jėgos lazdos” gana stipriai veikia žmogaus organizmą magnetiniais, elektromagnetiniais ir elektrostatiniais laukais. Ozyrio lazdos komponentai parinkti taip, kad kuo daugiau veiktų žmogaus energijos sistemą. Izidės lazdos komponentai veikia raminamai, harmonizuojamai. Paėmus į rankas skeptrą, energijos cirkuliaciją padidėja tiek, kad tai junta ir pats žmogus. Paskui energija pasiskirsto po visą organizmą.
Ir vėl paslaptys
Praverčia mums ir šiandien senovės išminčių turėtos mokslo žinios. Tačiau pasaulio šviesiausi protai nenustoja ieškoję būdų, kaip padėti žmogaus senėjančiam organizmui, kaip pailginti jo gyvenimą. O juk aukščiausius postus užimantiems kaip tik pirmiausiai ir prieinamos visos medicinos naujovės. Jie gali pasinaudoti tuo, kas paprastam piliečiui bus prieinama tik po ilgo laiko. Iš čia – ir paslaptys.
Ypač daug galimybių medikams atvėrė praėjęs šimtmetis. Svarbiausiam atradimų dešimtukui mokslininkai priskiria žmogaus kamieninės ląstelės galimybes sparčiai daugintis. Todėl jos jau vadinamos nemirtingomis. Kamieninės ląstelės atvėrė galimybes klonuoti žmogaus organus, ir tai užvis labiausiai nustebino ir pradžiugino pasaulio visuomenę. Nors, kaip ir dėl kiekvienos naujovės, visuomenėje dar pasigirsta norinčių diskutuoti balsų, tačiau tas procesas jau vyksta. Ir, kaip paprastai, pirmenybė atnaujinti savo organizmą teks žymiems valstybių vadovams.
Rusijos žiniasklaida atkreipė dėmesį į buvusio šalies prezidento Boriso Jelcino kardinalų pasikeitimą. Pasaulio visuomenė gerai atsimena, koks jis buvo palikdamas prezidento postą 1999 metais: neišlaikydavo pusiausvyros, sunkiai, dažnai nelogiškai, nerišliai kalbėdavo, be pagalbos net neatsistodavo. O neilgai trukus, duodamas interviu televizijos žurnalistams, jis tiesiog stebino gana greita, logiška kalba, normaliai vaikščioja, bendrauja ir t.t.
Ląstelių auginimo laboratorijoje
Žurnalistai rimtai susidomėjo, kas taip pakeitė Borisą Jelciną. Jie pakalbino gydytoją Genadijų Suchichą – vieną iš nedaugelio pasaulio medikų, žmogaus organų klonavimo metodą naudojančių praktikoje. Į tiesioginį klausimą, ar tiesa, kad jis atjaunino Borisą Jelciną, medikas, žinoma, neatsakė, nes skelbti pacientų diagnozes ir pavardes neleidžia medicinos etika. Tačiau apie tai, kaip auginamos nemirtingosios ląstelės, gydytojas ne tik papasakojo, bet ir laboratorijoje parodė.
Žurnalistai pamatė ligoninės operacines primenančius kabinetus su daugybe aparatų, stiklinių spintų, šaldytuvų, centrifūgų… Jautėsi ozono kvapas. Gydytojas Suchichas parodė monitorių, kuriame auginamos ląstelės. Medikas paaiškino, jog jos išskiriamos iš aborto metu pašalintų audinių likučių (žinoma, sutikus moteriai), iš bambagyslės kraujo, kuris po vaiko gimimo lieka placentoje, taip pat iš žmogaus kaulų smegenų.
Kadangi spaudoje net buvo rašoma apie tai, kad, persodinant ląsteles, galima žmogui ir pakenkti, Suchichas atsakė, kad piktybinės ląstelės panašios į kamienines ląsteles savo sugebėjimu daugintis. Tačiau kamieninė ląstelė turi unikalią savikontrolės sistemą. Kai tik ji dalijimosi procese suklysta, ta sistema duoda signalą susinaikinti!
Taip pat specialistas medikas papasakojo, jog jau nuo 1996 metų ląstelių transplantaciją taikė vaikams, turintiems smegenų patologiją arba įsčiose gavusiems infekciją. Ateityje jų laukė cerebrinis paralyžius, invalidumas. Dabar tie vaikai turi tik minimalius neuropatologinius simptomus.
O kiek suaugusiųjų serga išsėtine skleroze, ištikti insulto, infarkto, sužaloti autokatastrofose. Ląstelių transplantacija gali būti taikoma tik gydyti tas ligas, prieš kurias šiandieninė medicina yra bejėgė. Deja, po paskleistos dezinformacijos šio metodo taikymas buvo sustabdytas. Tačiau mokslininkai nenuleidžia rankų. Ir jau nenuleis. O tokius draudimus jie vadina tik tuščiu laiko švaistymu ir šimtų pacientų prarastomis viltimis.
Šiandien jau plačiai žinoma ir ozono terapija. Įvairios koncentracijos ozonas gali pagerinti kraujo apytaką audiniuose, atlikti imunomoduliatoriaus vaidmenį.
Ozonas sėkmingai naudojamas autochemoterapijoje (ligonio gydymas jo paties krauju). Imama 50-150 mililitrų venos kraujo, į jį įvedama tam tikros koncentracijos ozono bei deguonies mišinio ir kraujas vėl suleidžiamas į raumenis. Ozono pagalba galima atsikratyti celiulito, jis plačiai naudojamas kosmetikoje (lyginant odos raukšles).
Manoma, kad ozono procedūros buvo daromos ir Didžiosios Britanijos karalienei Motinai, išgyvenusiai daugiau nei šimtmetį ir stebinusiai visuomenę gera sveikata bei gražia išvaizda.
Vetusta Prišmantienė