„Vieną dieną darbe netyčia nugirdau savo kolegių pokalbį… Jos nežinojo, kad esu netoliese ir viską girdžiu. Kolegės kalbėjo apie mane. Apie juokingą mano šukuoseną, siaubingą makiažą, neskoningus drabužius… Jos vadino mane senmerge (man 34, ir aš neištekėjusi) ir šaipėsi: „kas gali miegoti su tokia pabaisa…”
Tą dieną dirbau kaip rūke. Ir namuose neturėjau ramybės – gyvenu su mama. Nuo tada, kai ją paliko mano tėvas. Kai man buvo treji.
Mama visada buvo irzli, ją nuolat kamavo depresijos. Visą gyvenimą ji dirbo gamykloje ir svajojo, kad aš pasieksiu daugiau už ją, baigsiu mokslus ir taip toliau… Aš jos nenuvyliau: buvau pirmūnė, baigiau aukštąją, tapau mokytoja. Mama manimi didžiavosi. O kad nesukūriau šeimos, sako – niekai. „Kam jie, vilkai, reikalingi? Tik pražudys, gyvenimą sugriaus.”
Tą vakarą vos sulaukiau, kada ji užmigs. Tada atsistojau prieš veidrodį. Taip, mano kojos kreivos. Todėl ir nešioju ilgus sijonus. Liemens neturiu. Krūtinė – netraukia iki pirmojo dydžio. Negraži. Suprantu.
Niekada ir nesitikėjau, kad esu mylima kolegų, bet kad šitaip nekęstų… Atsisėdau ant grindų ir apsiverkiau. Nes jie teisūs. Aš ir pati tai žinau. Aš – pilka pelė. Niekam neįdomi. Joks vyras neatkreips į mane dėmesio. Kai mano bendramokslės bėgiojo į pasimatymus, aš mokiausi iš knygų… Kas liko kvailio vietoje? Kodėl aš?
Nemėgstu verkti. Tiesiog sutrikau. Neturiu net draugės, su kuria galėčiau pasitarti…”
Kaip tampama pele
Ji nepastebima, kukliai apsirengusi ir niekada nereiškia audringų emocijų. Vyrų akys į ją nekrypsta. O jeigu nukrypsta, – tai arba iš gailesčio, arba dėl racionalaus apskaičiavimo. Nes ji nekelia problemų. Atsidavusi žmona, puiki šeimininkė, pasiaukojanti motina. Net per daug. Ir jeigu „pilka pelytė” ištekėjo, ji mano, kad jai baisiai pasisekė.
Kaip tampama „pilka pelyte”? Pasak psichologų, atsakymo reikia ieškoti vaikystėje. Gali būti, kad tėvai mergaitę emocionaliai atstumdavo, keldavo per didelius reikalavimus, daug ką drausdavo, užgniauždami iniciatyvą, vadino ją kvaila, barė už blogus pažymius, nepalaikė sunkiose situacijose. Gali būti, kad mama darė spaudimą dėl mergaitės išvaizdos, pavyzdžiui: „Nesuprantu, iš ko paveldėjai tokią didelę nosį (atlėpusias ausis, žvairumą ir pan.)…”
Kai tėvai vaikui įdiegia programą „Tu prastesnis už kitus”, jis stengiasi slėptis šešėlyje.
„Pilkos pelytės” būna dviejų kategorijų. Vienos pasirenka paklusnumo poziciją – jos stengiasi neišsišokti, nes bijo kam nors neįtikti ir nukentėti. Vaikystėje jos vykdė tėvų reikalavimus, užaugusios – viršininkų ir visų tų, kuriuos laiko stipresniais už save. Tačiau dairydamosi ryškias asmenybes, širdies gilumoje jos pavydi ir sielojasi dėl to, kad negali savęs išreikšti.
Kita kategorija – pedantiškos, atsakingos ir labai darbščios „pelytės”. Jos gali dirbti iki vėlumos pamiršusios save. Karjera joms svarbi, tačiau tai diktuoja ne ambicijos ir troškimas įsitvirtinti kaip asmenybei, o noras „išsirausti apkasus”, apsiginti nuo aplinkinių, išsikovoti patogią nišą. Svarbiausiai – kad niekas negalėtų prikišti joms nepažangumo, nedrausmingumo, tinginiavimo ir kitų savybių (už kuriuos nuolat gaudavo pylos vaikystėje).
„Pilkos pelytės” apie vedybas ilgai nemąsto, nes mano, kad nėra tinkamos žmonos ir mamos vaidmenims. Kartais tokios moterys gimdo „dėl savęs”.
Jeigu manote esanti viena iš jų, tačiau norėtumėte pasikeisti, jums teks perkoduoti tėvų įdiegtą negatyvią programą. Tai padaryti nelengva, geriausia – su psichoterapeuto pagalba, tačiau galima pabandyti ir savarankiškai.
Jūsų bėda – neatsiskleidęs individualumas. Tam trukdo nepasitikėjimas savimi.
1. KAD TAPTUM KITOKS, TURI PRADĖTI KITAIP GALVOTI. Rašykite dienoraštį. Užrašykite visas savo negatyvias mintis apie meilę, pinigus, karjerą, sveikatą. Tuomet pakeiskite jas į priešingas. Atsistokite prieš veidrodį ir 5-10 minučių jas kartokite. Kiekvieną dieną. Pakeisite mintis – tapsite kitu žmogumi. Mintis yra materiali. Nesijauskite negraži – ir nebūsite tokia. Pasijuskite unikalia, laiminga moterimi, kuriai puikiai sekasi.
2. IŠBANDYKITE VISAS SPALVAS, NE TIK PILKĄ. Pasvajokite, kaip jūs norėtumėte atrodyti. Įsivaizdavote? Staigus išvaizdos pakeitimas sukeltų jums aštrų diskomfortą, todėl savo stilių keiskite palaipsniui. Iš pradžių nusipirkite vieną originalų drabužį ir juo vilkėdama eikite į darbą (arba į pokylį). Kartokite sau: „Šiandien aš atrodau pritrenkiamai!”.
3. IŠBANDYKITE KĄ NORS SAU NEBŪDINGA. O gal patiks? Pavyzdžiui, pradėkite lankyti makiažo pamokas. Arba pilvo šokio. Beje, šis šokis išlaisvina moterišką energiją, kuri labai traukia vyrus.
4. NUEIKITE Į GROŽIO SALONĄ. Ten jums patars dėl šukuosenos. Jeigu bijote kirptis – pakeiskite bent plaukų atspalvį.
5. SPORTUOKITE. Užsirašykite į aerobikos arba fitneso klubą – tai gera psichologinė ir fizinė iškrova.
Stenkitės visur matyti ne „pustuštę stiklinę”, o „puspilnę”. Pabandykite. Jums pavyks.
A. Milinienė