Nemuno ir Minijos žemupiuose plėšriųjų žuvų grupę sudaro karališkoji lašiša, šlakys, lydeka, salatis, šamas, ungurys, vėgėlė, sterkas ir ešerys. Ekologiniu aspektu lašiša su šlakiu – praeiviai, užauga ir lytiškai subręsta Baltijoje, o savo išteklius natūraliai atkuria upėse esančiose nerštavietėse. O kitos rūšys, išskyrus katadrominį ungurį, yra vietinės giliavandenės.
Plėšriosios žuvys – vertingos žuvys
Žuvininkystės mokslo specialistų manymu, gerai tvarkomuose gėlavandeniuose baseinuose plėšriosios žuvys privalo sudaryti versle apie 20-25 procentus visų rūšių sužvejojamo laimikio. Plėšrūnai visur gerai vertinami ne tiktai dėl kulinarinių savybių, bet taip pat kaip biologiniai „melioratoriai”, efektyviai reguliuojantys trumpalaikio gyvenimo ciklo mažos vertės (pūgžlys, trispyglė dyglė, aukšlė ir kt.) žuvų populiacijų gausumą. Dėl tų svarbesnių aplinkybių kultūringi žvejai profesionalai ir mėgėjai pageidauja, kad plėšriųjų žuvų populiacijų gausa vandens telkiniuose būtų pakankamai didelė, stabili ir sužvejojami laimikiai kompensuotų su žūkle susijusias išlaidas.
Per penkiasdešimt nuolatinio darbo vyresniuoju žuvų apsaugos inspektoriumi ir 1965 m. įkurtos ichtiologijos laboratorijos vadovu metų Rusnėje pavyko susisteminti atliktų tyrimų medžiagą, kaip kito žuvų išteklių būklė, faktiškai sužvejoti laimikiai, ir nustatyti, kokios buvo svarbesnės konstatuotų fliuktuacijų priežastys. Pavyzdžiui, iš pateiktų duomenų analizės diagramoje išplaukia labai nemaloni išvada. Būtent per 1950-2003 m. laikotarpį plėšriųjų žuvų statistikoje užregistruotų verslinių laimikių penkmetiniai vidurkiai nuo maksimumo – 1260 cnt per paskutinius dešimtmečius sumažėjo iki 8 cnt. Piniginė laimikių vertė nuo 682 tūkst. nusmuko iki 540 Lt, o jų santykinė reikšmė visų rūšių gavyboje tesudarė 0,52 procento. Tokios katastrofiškai blogos išteklių būklės, kokia yra pastaruoju metu Nemuno, Minijos ir polderinių sistemų žuvininkystėje, dar nėra buvę.
Gal uždrausti plėšriųjų žuvų gaudymą?
Taigi manau, jau atėjo laikas ne tiktai šaukti SOS, bet ir atsakingai susimąstyti apie galimas racionalias priemones esamai žuvininkystės būklei iš depresijos išvesti. Ar neatėjo momentas visų labui uždrausti plėšriųjų žuvų gaudymą mažiausiai penkerių metų laikotarpiui? Be to, pravartu rimtai patyrinėti, kodėl taip negražiai atsitiko, kad reikia imtis tokių drastiškų priemonių. Juk valstybės išlaidos gamtosaugai, gamtotvarkai, vandenų teršimui mažinti Pamario regione, palyginti su sovietmečiu, per aptariamą suprivatizuoto verslo laikotarpį išaugo daugiau kaip dešimteriopai. Atidėlioti atsiradusios problemos sprendimą vėlesniam laikui, vyniojant reikalo esmę į populistinę aukštų pareigūnų vatą, nebegalima. Antraip dėl plėšriųjų žuvų išteklių reprodukcijos lygio sumenkėjimo upėse gali reikšmingai susikomplikuoti žuvininkystės situacija ir pačiose Kuršių mariose. Jose, kaip ir Nemuno deltos atšakose, dėl nevykusiai pertvarkyto verslo režimo vertingų žuvų ištekliai jau pastebimai nyksta, o atsiradusioje ekologinėje nišoje masiškai prisiveisė niekam nebereikalingi pūgžliai, efektyviai konkuruojantys su karšiais ir kitomis žuvimis, išnaudojant vandenų pašarinę bazę.
Ir mėgėjišką žvejybą reiktų aptarti
Manau, kad atskiro kompetentingo aptarimo nusipelno ir per įvairias žiniasklaidos priemones reklamuojama nauja žuvininkų idėja tradicinį verslą Kuršių marių baseine perorientuoti į „ekonomiškai rentabilią” rekreacinę žūklę su išvystytu turizmu. O gal visų pirma reikėtų patyrinėti, ką iš tikro sužvejoja žvejai mėgėjai su brakonieriais savo darbo priemonėmis ir kur gali nuvesti jų nepakankamai gerai sunormuota veikla konkrečiuose vandens telkiniuose. Mano daugiamečiais stebėjimais, sparčiai progresuojantys mėgėjiškosios žvejybos būdai su išaugusiu žvejų skaičiumi jau dabar plėšriųjų žuvų išteklių atsikūrimui upėse daro keleriopai didesnę įtaką negu esamomis taisyklėmis suvaržytas žvejybos verslas. Be to, laikau būtinu dalyku naujas mėgėjiškos žūklės taisykles papildyti straipsniu, įpareigojančiu sužvejotus laimikius registruoti specialiose knygelėse, išduotose gamtosaugos institucijų.
Kazys Gaigalas,
Gamtos mokslų daktaras