Marios tuštokos, jūra atšiauri. O upės?

Iš Kuršmarių žinios neguodžiančios. Jau reta čia valtininkų. Žuvautojai, jose praleidę pusdienį ir daugiau, tik tik nuo katino apsigina.

Aną šeštadienį patyręs žuvautojas Juozas raportavo: laimikis – du pūgžliai ir trys plekšnės. O laiko prakiurksota dvi ar trys valandos. Ir su gūsingu, šaltoku pietryčių vėju padraugauta. Brr… Toks likimas ištinka šiuo metu beveik visus atkakliuosius valtininkus, kurie turi laiko ir vis dar tikisi, kad marios ką nors geresnio dovanos iš „vasaros atsargų”.

Su jūra mėgėjų santykiai irgi pašlijo. Vėjas, bangos. Atplaukia kateriukai prie jūros vartų, jų įgulos pažvelgia į banguojančią Baltiją, ir tampa aišku: menkių vietas gal ir pasieksi, bet malonumo nepatirsi. Blaškomame laive nepažvejosi, net denyje sunku išsilaikyti. Na, o supimas, nors ir neilgas, bet monotoniškai nemalonus, ne vieną žuvautoją ir per bortą „ožį pjauti” priverčia.

Labai populiari vieta – Smiltynės pakrantė. Tiesa, pietų ir pietryčių vėjai nesukelia didelio malonumo, bet plekšnės ir geriau, ir silpniau kimba, ir visus meškeriotojų vargus ir nepatogumus išperka. Jei patekai pakrantėje kibimo metu (kartais tai būna pirmoji dienos pusė, kartais ir pavakarė), ne vieną dešimtį įvairaus kalibro plekšnių (tik nesitikėk didelių) prisigaudysi ir žvejišką aistrą patenkinsi.

Šių eilučių autorius, kurio spausdintos žinutės pasirodo penktadieniais, jau gavo mėgėjų žuvautojų žodinių pastabų. Girdi, kam apibendrintai rašoma apie žvejybos sezono pabaigą. Tai, girdi, mariose jau beveik nėra kas veikti, jūra irgi atšiauri. Bet juk yra upių, kurios nuo Klaipėdos ranka pasiekiamos. Prisiminkime: ir Danė kartais mėgėjus pamalonina. Jau dabar Minijoje galima vilioti vėgėles, o dar labiau atšalus vandeniui, jų tikrai pavyks ištraukti. Be to, ir dabar galima rasti upėse žūklaujančių, kur ir gylis pakankamas, ir duburys susidaręs. Svarbu, kad ten srovė būtų tokia, jog ypatingų nepatogumų nesudarytų. Patogiai įsitaisęs tokioje vietoje, pamaitinęs žuvis, paprasta plūdine meškere rodyk savo išmonę ir meistriškumą. Dažnai pastangos pasiteisina. Jeigu yra sąlygos, ir dugninės nepamiršk. Malonumas garantuotas. Tiesa, upių, kanalų, ežerų žuvautojai yra kitos „kategorijos”, nei marių ir jūros „siaubūnai”: jiems ir transporto priemonių reikia, ir „amunicija” kita. Bet jei yra noro, „gyvas” pomėgis, visos kliūtys įveikiamos, problemos išsprendžiamos.Šiemetinis nuostabus ruduo gerokai pratęsia vasaros žvejybos sezoną ir siūlo prisitaikyti prie sąlygų, parodyti žuvautojo išmonę, pasinaudoti palankia Klaipėdos geografine padėtimi.

Taigi, gerai pagalvojus, neverta skubėti vynioti vasaros meškerių. Išnaudokime laiką iki poledinės žūklės.

Juras Šilgalis