Rumpiškės gyvenamasis rajonas – buvusios dvaro valdos. Dauguma dabartinių Rumpiškės „dvariškių” – pensininkai ir įtartini, apsvaigę tipai, nesivaržantys gurkšnoti alkoholio dienos metu prie žaidžiančių vaikų.
Rumpiškės dvaras pavadintas savo šeimininko dvarininko Rupelio (Ruppel, kituose šaltiniuose – Rumpel) vardu. XX a. prie dvaro veikė nedidelis mašinų fabrikas. Nuo dvaro centro ėjo kelias į miestą, tapęs Rumpiškės gatve. Prie šios gatvės stovėjo eilė nedidelių namukų, kuriuose gyveno dvaro darbininkai.
Turi prastą reputaciją
Šis rajonas – senas, „chruščioviniai” namai čia išdygo apie 1960-uosius metus. Namai – nusidėvėję, gyventojus kamuoja varvantys stogai, prastos būklės vamzdynai.
Aktuali Rumpiškės gyvenamojo rajono problema – privažiavimo keliai prie namų. Kai kuriuose kiemuose net nenumatytos stovėjimo aikštelės, privažiavimo keliai siauri, kai kur jie eina tik iki pusės namo. Kai kur nėra ir šaligatvių – gyventojai privalo eiti keliu.
Rumpiškės gyvenamajame rajone yra prieškarinių namukų, čia žmonės savo būstus šildo malkomis.
Rumpiškės gyvenamasis rajonas turi prastą reputaciją – policija dažnai lankosi įvairiose landynėse, narkotikų bei pilstuko platinimo taškuose. Net dienos metu apgirtę vyriškiai nesivaržydami gurkšnoja alų čia pat, kieme, sutūpę įtartinos išvaizdos tipai ratu siunčia ugninio vandens butelaitį…
Aplink – „pijokai”…
„Kol nebuvo naktinės alkoholio parduotuvės, tol buvo gerai. O dabar – nuo ryto iki vakaro – aplink tik „pijokai”. Iki tol tokių dalykų nebuvo. Čia apie 20 metų gyvename, pripratome, ir, atrodo, viskas gerai. Nors, aišku, yra Klaipėdoje ir daug gražesnių rajonų”, – sakė ponia Kristina.
Jos kiemą „puošia” sandėliukai. Tačiau, pasak Kristinos, jų nugriauti negalima – gyventojai neturėtų, kur laikyti malkų. „Juk mes čia patys kūrename. Būtų gerai, kad nereikėtų, smagiau būtų miesto patogumais naudotis”, – sakė Kristina.
Porą dešimčių metų Rumpiškėje gyvenantis ponas Algimantas buvo iš šio rajono išsikraustęs, tačiau vėl sugrįžo. „Čia anksčiau yra buvęs Rumpiškės kaimas, dabar jis Rumpiškės gatve pavadintas. Man patinka šis rajonas, todėl kad čia – centras. Gandras lizdą susuko, ten ir gyvena. Taip ir aš – pripratau čia. Kituose miesto rajonuose yra daugiau triukšmo, žmogžudysčių, panašių dalykų, Rumpiškėje to irgi yra, bet mažiau nei kitur”, – sakė jis.
Kova dėl medžių
„Kas ką nori, tą daro, – skundėsi ponia Aldona. – Pirmininkė nori medžius nupjauti. Kur skundžiamės, ten tarsi į sieną atsimušam. Ir skundą rašėm, tačiau niekas nesureagavo. Atvirkščiai – mes kalti liekam, kad bėgiojam ir rūpinamės.”
Aldona papasakojo visą detektyvą: pasak jos, kažkokie užsakyti asmenys ją ir jos kaimyno žmoną buvo sumušę – ir viskas dėl medžių, kurių gyventojai neleidžia nupjauti.
Gyventojai sunkumų sukelia ir tai, kad jos kieme nėra šaligatvių. „Virsdami, griūdami einam skaudančiom kojom. Mašinas stato, kaip nori. Užstato kelią, o juk greitoji kiekvieną dieną mus gali išvežti”, – guodėsi ponia.
Kol nebuvo įstatytos durys su kodu, pasakojo moteris, į laiptinę vis užsukdavo girtuokliai atlikti savo gamtinių reikalų.
Gaila pjaunamų medžių
Ponas Izidorius dar 1965 metais įsikėlė į naujai pastatytą namą. Kurį laiką buvo ir namo pirmininkas. Jis prisiminė: „Čia netoliese stovėjo mediniai dviaukščiai „barakai”, vietoj jų pastatė dešimties aukštų namus. O jie mūsų namo pirmojo aukšto gyventojams saulę užstoja.”
Rumpiškės gyvenamajame rajone mediniai, suomių statyti nameliai stovėjo beveik iki devintojo dešimtmečio vidurio. Jų gyventojus vietiniai vadindavo „finčikais” arba „barakiniais”.
„Čia buvo plynas laukas, kai atsikraustėm. Aš čia beveik vienas pats visus medžius susodinau. Dabar, kai juos pjauna, aišku, kad gaila. Nesuprantu, kaip žmonėms žaluma nepatinka. Juk dabar tiek mašinų, tiek dulkių, dujų iš išmetimo vamzdžių…” – sakė ponas Izidorius.
Pasak vyriškio, prieš 40 metų į naują namą įsikėlę gyventojai buvo labai draugiški. „O dabar žmogus žmogui – vilkas”, – apgailestavo Izidorius.
Dar vienas Rumpiškės senbuvis ponas Nikolajus problemų randa sočiai: kasmet buvo dezinfekuojami šiukšlių konteineriai, šiemet čia – dvokas ir musių spiečiai, vaikų žaidimo aikštelė užstatoma mašinomis. Nikolajus, gyvenantis pirmame aukšte, nuolat kenčia dėl užsikimšusios kanalizacijos: iš fekalijomis užpiltų rūsių sklinda dvokas, tenka saugoti ir savo butą, kad jo neužpiltų.
Tačiau ir pasigirti ponas Nikolajus turi kuo. „Galime pasigirti savo kiemu – pas mus visą laiką gražu, švaru ir tvarkinga”, – sakė jis. Gyventojas prisiminė, kad prieš keliasdešimt metų kieme esančioje krepšinio aikštelėje vykdavo krepšinio turnyrai, žiemą aikštelė buvo užliejama vandeniu, vaikai ant ledo galėdavo čiuožinėti arba žaisti ledo ritulį.
Į Klaipėdą – iš Sibiro
„Daug metų čia gyvenu, pripratau. Man viskas čia patinka, nieko blogo nematau”, – sakė Rumpiškės senbuvė ponia Pelagėja, į Lietuvą beveik prieš 60 metų atvykusi net iš Sibiro – savo gimtinės. Fronte žuvus vyrui, ji atvyko į Lietuvą, kur jau gyveno jos sesuo su vyru kariškiu.
1948 metais atvykusi į Klaipėdą, ponia Pelagėja dirbo Plikių tarybiniame ūkyje, vėliau – Popieriaus ir celiuliozės kombinate, jai teko ir į jūrą plaukioti. „Dirbau ir žvejybiniuose, ir kariniuose laivuose. Viskuo teko būti: ir bufetininke, ir valytoja”, – sakė moteris.
Nuo 1964 metų moteris apsigyveno Rumpiškės gyvenamajame rajone, čia gyvena ir iki šiol. „Kai atsikrausčiau, čia tik laukymė aplink buvo”, – sakė ji.
Trūksta geros mokyklos
„Esam čia gimę ir užaugę, – sakė Alma ir Gintaras. – Labai patogu čia gyventi: į Smiltynę su keltu dažnai keliamės, iki centro arti. Kai būna Jūros šventė galima po keliskart nueiti ir sugrįžti. Tylu, ramu, žalia – turim net du parkus. Daug parduotuvių yra, į turgavietę galima pėsčiomis nueiti.”
Gyventojams teko girdėti, kad šiame rajone yra ir landynių. „Tai esu girdėjęs ir aš. Mūsų name to nėra, bet žmonės šneka, kad yra šiame name”, – mosteli ranka į netoliese esantį namą Gintaras.
Tiesa, gyventojai pastebėjo, jog šiam rajonui trūksta geros mokyklos. Buvusi 10-oji vidurinė mokykla jų netenkina. „Ją padarė pagrindine. O ir jos lygis gana žemas. Norisi vaikus leisti į gimnaziją, tad ir stipresnės mokyklos reikėtų”, – sakė Alma ir Gintaras.
Rima Čeliauskaitė