Pūliuojanti Europos žaizda – taip vienas iš Kosove tarnaujančių Lietuvos taikdarių vadų vadina Kosovą. Kraštą, kuriame bet kada vėl gali įsiplieksti kruvinas konfliktas.
Nepriklausomybės siekiančią Serbijos ir Juodkalnijos provinciją, kurioje padėtis įtempta net praėjus daugiau kaip penkeriems metams po karo.
Šaltame lėktuvo pilve
Dvidešimt devynis taikdarius ir keturis žurnalistus – tiek žmonių „praryja” Lietuvos karinių oro pajėgų orlaivis „An-26”. Apie ekonominę klasę galima tik svajoti: „Anuška” vadinamame lėktuve sėdima vienas priešais kitą, kone surėmus pečius.
Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) kuopos Baltic Squadron-11, paprastai vadinamos BALTSQN, kariai – gerai nusiteikę. Į penkis mėnesius trunkančią misiją Kosove jie grįžta po dviejų savaičių atostogų.
Penkių valandų skrydis šaltame „Anuškos” pilve – menkas malonumas. Nuo sienų orlaivio viduje galima gramdyti purų sniegą. Šildykis kaip išmanai – miegok, kojomis trypk, užkandžiauk.
Pusiaukelėje, nusileidus Vengrijos mieste Debrecene, lėktuvo pilotas šaiposi – šalta? Baikit, vyrai – už lango buvo minus trisdešimt. Viduje juk tikrai ne tiek, ar ne?
Prieš nusileidimą Kosovo sostinės Prištinos aerodrome mėgaujamės oro duobėmis. Ne pačiomis tvirčiausiomis kojomis dedu pirmuosius žingsnius krašte, iki šiol matytame tik per televizorių.
Nuo šypsenų – iki nepadorių gestų
Tvoros aerodrome – virš galvų ir spygliuotos. „Tarsi „zonoje”, – niurna iš paskos kėblinantis kolega. „Tvarka turi būti”, – ramina grandinis Vilius Džiavečka, KASP atstovas spaudai.
Savanoriams ir svečiams įteikiamos neperšaunamos liemenės ir šalmai. „Vyrai, darbų yra. Dabar jau trumpam pamirškite Lietuvą”, – kariškai trumpai sveikinasi BALTSQN vadas kapitonas Artūras Jankūnas.
Autobuse lūkuriuoja Danijos kariai. Į akis išsyk krenta jų šautuvai. Nėra ko stebėtis: tai kraštas, kuriame dar ne vienerius metus budės Jungtinių Tautų (JT) pajėgos. Pirmieji sutikti vietiniai gyventojai – vaikai. Puola į kelią, tiesia rankas link priekyje važiuojančio kariniško džipo. Šypsosi ir muša rankomis su priekyje sėdinčiu taikdariu. Vėliau sužinome, kad toks elgesys ne visada reiškia džiaugsmą. Dažnai būna taip: nusišypso, o taikdariams pravažiavus suraito vieno piršto – ne nykščio – kombinaciją. Iki Mitrovicos – antrojo pagal dydį Kosovo miesto, kur Prancūzijos atsakomybės sektoriuje dislokuotas Danijos batalionas (jame tarnauja ir lietuviai) – valanda kelio.
Restoranai šiukšlynų kaimynystėje
Pirmasis įspūdis – kad Kosove vien statybos. Atstatinėjami ar naujai statomi namai, kone visi – raudonų plytų. „Statybos, degalinės ir automobilių laužynai”, – tris dažniausiai pasitaikančius vaizdus vardija kolega.
Savanoriai užsimena, kad Mitrovicoje gyvena apie 60 tūkstančių žmonių. 80 procentų iš jų – albanai, likę – serbai.
Kaip jie atskiria vieni kitus? Sakoma, skiriasi veido bruožai. „Kartą serbas aiškino: galime apsirengti taip pat, vis tiek atskirsiu, kad šalia albanas. Jie man smirda”, – pasakoja karys. Prištinos centre boluoja sovietines statybas primenantys daugiaaukščiai. Pagrindinėje gatvėje be perstojo zuja taikdarių automobiliai, papuošti įvairių šalių vėliavomis.
Ir policijos visureigiai. Pasak taikdarių, policija čia – labai gerai aprūpinta. Ateityje jai norima perduoti visas Jungtinių Tautų taikdarių atliekamas funkcijas. Stebina kontrastai: šiukšlynai – ir visai šalia įsikūrę gana prabangūs restoranai, picerijos. Neįprasti ir kelio ženklai – ypač tie, kuriuose numatyti apribojimai tankams.
Taikdariams gresia ir nutukimo pavojus
Danų bazės prieigose – betoniniai luitai. Vaizdas, primenantis Iraką. Užtvaros, kurių pagrindinė fukcija – sulaikyti savižudžių vairuojamus sprogmenų prikrautus automobilius. Kaip žuvys vandenyje pasijutę savanoriai išsibarsto kas sau. Mes klausome danų karininko instrukcijų, ant kaklo kabinamės svečių korteles. Jas nusiimsime tik išvažiuodami iš Mitrovicos.
Svarbiausia taisyklė – vieniems už bazės ribų išeiti nevalia. Per daug tam neprieštaraujame. Visai neblogai vaikštinėti ir važinėti, kai nuolat lydi penki – šeši ginkluoti kariai.
Konteineriniame, elektra šildomame namelyje numetę krepšius, skubame į valgyklą. Pakeliui iš kapitono A. Jankūno „siurbiame” informaciją: bazės perimetras – pusantro kilometro, tarnauja apie penkis šimtus karių, lietuvių – apie šimtą.
Valgykloje gali kirsti kiek nori. Neužteko vieno patiekalo – kartok. Kariai pripažįsta – taip ir nutukti galima. Įvairaus maisto – į valias. Į vieną didelę lėkštę kraunu daržoves ir ryžius, į kitą – mėsą. Juk nuo ryto beveik nevalgiau.
Greičiau mėsą sudorojusiems kolegoms kariai siūlo dairytis deserto. „Tokio skanaus gal dešimt metų nevalgiau”, – jo paragavęs sako grandinis V. Džiavečka. Maistas tikrai gardus. Yra visko. Net pieno.
Tomas Beržinskas