Važiuoti ar riedėti?

Sėkmingas automobilio inercijos valdymas gali padėti sutaupyti nemažai pinigų ir prailginti mašinos amžių

Skamba lyg hamletiškas būti ar nebūti, tiesa? Pasiutusio gyvenimo tempo vejamos jaunosios vairuotojų kartos raginimu važiuoti nuosaikiau, kartu ir taupiau, greičiausiai nesudominsime. Vienok, tokio taupymo metodo šalininkų sutiksime tarp ne tokius greitus plieno žirgus pažabojusių vyresnės kartos vairuotojų. O mes pabandysime atsakyti, ar ištikimybė įsitikinimams turi realų pagrindą.

Fizikos dėsniai

Šalininkai teigia: jei nesiveržiate strimgalviais, automobiliui įsibėgėjus iki norimo greičio, ekonomiškai racionalu toliau leisti jam riedėti iš inercijos. Nesunku aptikti ir šį teiginį patvirtinančių bandymų, kurių ypač daug publikuota prieš keletą dešimtmečių, tačiau mažai kas atkreipia dėmesį į tai, kad jie buvo atlikti specialiuose poligonuose, dinamometriniams matavimams skirtose atkarpose.

Laisvam automobilio judėjimui iš inercijos trukdo daugybė išorinių ir vidinių veiksnių. Apibendrintai – gausus būrys pasipriešinimo jėgų: transmisijos, riedėjimo, įkalnės, oro ir t. t. Praktikoje visa tai siejama su automobilio bendrąja mase, stebulių guolių būkle, ratų padėtimi (išvirtimu ir suvedimu), slėgiu padangose, jų protektoriaus piešiniu (su spygliais, žieminiu, universaliu ar vasariniu), atraminio paviršiaus plotu.

Sumažinus slėgį padangose, padidiname atraminį paviršių, dėl to pasipriešinimas riedėjimui taip pat padidėja. Labai svarbus vaidmuo tenka transmisijai – visureigio transmisijoje daugiau laisvam riedėjimui besipriešinančių detalių nei standartiniame lengvajame automobilyje.

Kuo transmisija sudėtingesnė, tuo ir nuostoliai joje didesni. Visos aukščiau paminėtos priežastys yra konstrukcinio ar techninio pobūdžio. Papildomų įrodymų nereikalauja teiginys, kad tvarkingo automobilio riedėjimo kelias, o bandant naujus automobilius egzistuoja ir tokių matavimų ciklas, visada bus ilgesnis už techniškai netvarkingos mašinos.

Norint, kad automobilis riedėtų, jis turi nugalėti visas pasipriešinimo jėgas.

Taupaus važiavimo ABC

Bent apytikriai įsivaizduojant, kiek jų yra, kyla klausimas, ar galima sumažinti degalų sąnaudas periodiškai riedant laisvąja eiga? Bet kokiam judančiam mechanizmui pats tinkamiausias yra nusistovėjęs darbo režimas. Automobilis – ne išimtis. Palyginkite, važiuojant užmiestyje net ir didesniu, tačiau pastoviu greičiu sunaudojama mažiau degalų nei dažnai perjunginėjant pavaras mieste. Riedant iš inercijos pirmiausia automobilis turi įsibėgėti. Tik po to jis iki tam tikro, vairuotojo pasirinkto greičio rieda iš inercijos. Šioje kelio atkarpoje variklis dirba tuščiąja eiga, todėl degalų sunaudoja mažiau. Labai sumažėjus greičiui, vairuotojas vėl įjungia pavarą kitam įsibėgėjimui. Toks cikliškas važiavimas degalų ekonomijos požiūriu efektyvus tik tam tikromis sąlygomis.

Ekonomija, matuojama vos vienu kitu procentu, galima tik lygiame, gerai žinomame kelyje be reljefo pokyčių (stačių įkalnių ar nuokalnių), kuriame eismo intensyvumas labai menkas. Tik tuomet laisvai riedant greitis mažėja iš lėto. Priešingu atveju kiekvieną kartą įsibėgėjant sunaudojama daugiau degalų, nei kad būtų važiuojama pastoviu greičiu.

Dažnas įsibėgėjimas mažina ir sankabos varomojo disko frikcinių antdėklų tarnavimo laiką. Be to, ekonomiškumas tuo mažesnis, kuo trumpesnis riedėjimo iš inercijos kelias. Taupus ir nevarginantis judėjimas galimas tik tada, jei įsibėgėjimo kelias trumpas, o riedėjimo iš inercijos, atvirkščiai – ganėtinai ilgas.

Rizikos faktoriai

Kitas ypač svarbus ir ribojantis metodo praktinį panaudojimą veiksnys tiesiogiai susijęs su saugumu. Riedėjimas iš inercijos slidžiame kelyje, vieškelyje ar posūkyje aktyvaus saugumo požiūriu per daug rizikingas. Nepatyręs ar neturintis reikiamos reakcijos vairuotojas taip važiuodamas kelia pavojų ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių saugumui. Transmisiją įjungus į neutralią padėtį, sukimo momento perdavimas varantiesiems ratams nutraukiamas, todėl automobilio riedėjimą kelyje prognozuoti be galo sunku. Patekus į avarinę situaciją, įjungti pavarą ar padidinti variklio sūkius niekada neužteks laiko.

Atsižvelgiant į šalies kelių apkrovimą (statistika teigia, kad 1000 gyventojų Lietuvoje jau tenka 412 mašinų), cikliškai judantis vairuotojas neabejotinai trukdys kitiems eismo dalyviams. Dar kartą pabrėšime, riedėjimas iš inercijos pateisinamas tik esant santykinai nedideliam eismo intensyvumui, geram matomumui ir sausai kelio dangai. Įvertinus šiandieninę spartą, riedėjimas iš inercijos išlieka efektyvus mieste, judant nuo vieno šviesoforo prie kito. Taupumo sumetimais neracionalu įsibėgėti tiek, kad už kelių dešimčių metrų tektų stabdyti blokuojant ratus.

Riedėjimo iš inercijos metodas puikiai pritaikomas ir automobilio diagnostikai. Sakykim, ką tik įsigijote automobilį, kurio techninė būklė jums nekelia abejonių. Susiradus lygią aikštelę, įsibėgėkite iki fiksuoto greičio ir ties iš anksto pažymėta vieta įjunkite neutralią padėtį. Riedėkite iki visiško sustojimo. Išmatavę nuvažiuotą atstumą vėliau galėsite palyginti su kitais rezultatais. Jei po kiek laiko kilo įtarimų dėl transmisijos darbo, prisiminkite pirmąjį bandymą, tik šį kartą jį pakartokite iš naujo. Gautas naujas dydis patvirtins arba paneigs kilusias abejones.

Dainius Šišlavas

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Transportas su žyma , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.