Birželio 16 d. 20 val. Nacionalinio dramos teatro mažojoje salėje OKT / Vilniaus miesto teatras (OKT) parodys paskutinį sezono spektaklį – „Vienatvė dviese” („Vienatvės skaičiuotė”). Galima vadinti tai trečiąja šio unikalaus projekto premjera, kurioje jau atpažįstamą Gintaro Sodeikos muziką ir Sigito Parulskio tekstą papildys nauji choreografės Vestos Grabštaitės judesio elementai.
Spektaklio istorija prasidėjo prieš penkerius metus, kai tarptautinio projekto „Hotel Europa” rėmuose Austrijos sostinėje Vienoje buvo pristatytas „Vienos nakties susitikimas”. Šiame projekte dalyvavo jaunieji teatro kūrėjai iš Rytų Europos. Pusvalandžio trukmės lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis apkeliavo: Bonos bienalę (Vokietija), Avinjono (Prancūzija), Bolonijos (Italija) bei daugelį kitų žymiausių Europos festivalių. Šį „Teoremos”, suvienijusios režisierius, jaunas ar nepriklausomas Rytų ir Vidurio Europos trupes ir didžiųjų Vakarų Europos teatrų bei festivalių vadovus, projektą pamatė daugiau nei keturiolika tūkstančių žiūrovų. Lietuvoje jis buvo parodytas vienintelį kartą – 2001 m. „Naujosios dramos akcijoje” ir inspiravo S. Parulskį parašyti pjesę pavadintą „Vienatvė dviese”.
Pirmoji spektaklio „Vienatvė dviese” premjera įvyko užsienyje – 2003 m. lapritį Kane , festivalyje „Les Boreales” (Prancūzija). Muzikinę ir tekstinę „partijas” jame gyvai atliko prancūzų ansamblis ir aktoriai. Šoko keturi lietuvių aktoriai – V. Grabštaitė, V. Karpušenkovas, Darius Gumauskas, Edita Užaitė. Po jos teatro kritikė Indrė Daunytė rašė: „S. Parulskio pjesėje šalia amžinų pagrindinių veikėjų, rodos, taip pat nejudinamai stovi trečias – vienatvė. Ją dramaturgas išreiškia sukurdamas sienas. Sienas, kurios stovi ne tik tarp dviejų žmonių, bet ir juose pačiuose, neleisdamos sumažinti atstumo tarp minties ir ištarto žodžio. Sienos, kurių ribas S. Parulskis pjesėje neretai nužymi elementariais sintaksės ženklais – taškais, panašiais į stiklą. Abipus stovintys žmonės žiūri vienas į kitą ir žiopčioja. Nors juos vieną nuo kito skiria tik trys sekundės dangaus.
Oskaras Koršunovas šįkart du veikėjus – Vyrą ir Moterį (Jį ir Ją) – pamato ne dviejose skirtingose lovos-pasaulio pusėse. Aktoriai stovi skirtinguose scenos kampuose, ir tai yra nepalyginamai toliau. Jie pabrėžtinai skaito Vyro ir Moters tekstą iš lapų, tačiau nė nebando jais tapti.
Todėl bene pagrindiniu spektaklio veikėju tampa trečiasis personažas – vienatvė, kurią su jautria klausa pagal tekstą „suvaidina” G. Sodeikos muzika”.
Dar vienas spektaklio vingis įvyko pernai metų rudenį Vilniuje, šiuolaikinės muzikos festivalyje „Gaida”. Čia „Vienatvė dviese” buvo papildyta ir pristatyta kaip vienaveiksmė opera. Muziką joje atliko „Gaida Ensemble” (dirigentas Julius Geniušas), moters ir vyro partijas skaitė aktoriai Dalia Michelevičiūtė ir Vaidotas Martinaitis.
Šį ketvirtadienį žiūrovai turės progą stebėti dar vieną eksperimentą, kurtą choreografės Vestos Grabštaitės magistriniam darbui ir iš „Vienatvės dviese’ virtusį „Vienatvės skaičiuote”. Šiame darbe pamatysime jau pažįstamus spektaklio aktorius ir net šešiolika Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktoriaus – šokėjo specialybės studentų. Pasak choreografės V. Grabštaitės, šis spektaklis – tarsi triptikas, susidedantis iš projekto „Hotel Europa” patirties, rašytojo Sigito Parulskio pjesės teksto ištraukų bei naujų judesio elementų. Kiekviena šių dalių tarsi byloja, koks neišsenkantis interpretacijoms yra vyro ir moters pasaulių susidūrimas. Vyrai ir moterys. Jie ir mes. Mes visi. Amžinai ieškantys idealios meilės ir trokštantys jos išsipildymo. Ieškantys gilesnio, neįtikinamesnio Kito pasaulio ir amžinai vieniši. Geidžiantys pilnatvės, bet tušti. „Man užtenka pinigų, kad nusipirkčiau tavo skausmą”, – sako vyras. „Mes tylim, bet nieko vienas kitam nepasakom”, – sako moteris. Toks nepakeliamas yra buvimas kartu. Tokia yra nesibaigianti vienatvė dviese. Gimstančių geismų ir žlungančių iliuzijų ratas. Jis įtraukia kaip buvimo tarp žmonių ir žmonėms rutina; įsuka kaip mechaniška, nejautri gyvenimo kartotė. Kaip sukilti prieš tabu ir draudimus? Kaip įveikti tikrovės beprotybę? Vienatvė slysta veidrodiniu kasdienybės paviršiumi, dauginasi ir karščiuoja. Meilės apsėdimas nurimsta tik su mirties patyrimu.
OKT kūrėjai prasitarė, kad ir ši interpretacija „Vienatvės dviese” tema nebus paskutinė.