Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje yra 25 vietos, skirtos pacientams po sąnarių protezavimo operacijų, sunkių kaulų ir stuburo lūžių. Mankštos, fizioterapijos procedūros ir masažai turi padėti ligoniams vėl atsistoti ant kojų per mėnesį.
Kasmet Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinėje ligoninėje atliekama apie 500 sąnarių protezavimo operacijų. Kaune tokios operacijos dar atliekamos Medicinos universiteto klinikose, o visoje Lietuvoje – devyniolikoje ligoninių.
Operacijų bijojo visi
„Iš pradžių mūsų pacientai vos išlipa iš lovų, o išeidami namo patys nulipa laiptais”, – sako Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus vedėja Ilona Aželienė. Daugelis ligonių yra vyresnio amžiaus, todėl ir sveikdami nori pasikalbėti su operavusiais chirurgais, ramiau jaučiasi žinodami, kad jei kas atsitiktų, visai šalia yra intensyvios terapijos skyrius.
„Koją man skaudėjo seniai, gal penkerius metus. Vis tikėjausi su vaistukais išsiversti. Taip ir gyvenau, malšindama skausmą, kol koja visai iškrypo. Nebesuskaičiuoju, kiek vaistams išleidau, nes operacijos labai bijojau. Karvytės jau treji metai nebeturiu, kojytė nebeleido. Kai sužinojau, kad operuotis vis tiek reikės, įsigijau kelio sąnario protezą už savo pinigus, kad tik būtų greičiau. Mokėjau beveik šešis tūkstančius litų”, – pasakoja Kauno rajono Dobilijos kaimo gyventoja Marcelė Rakauskienė.
„Skaudėjo vis labiau ir labiau, koją šonu stačiau, šlubavau. Kai pati įsitikinau, kad vaistai nebepadės, atėjau konsultuotis į Raudonąjį Kryžių. Sužinojau, kad kelio sąnario operaciją gali atlikti po kelių mėnesių, bet protezo teks ilgiau laukti. Jo sulaukiau per dvejus metus ir tris mėnesius. Visą gyvenimą dirbau sėdimą darbą, bet gal sąnariams pakenkiau sunkiai dirbdama daržuose tėviškėje?” – prisimena Vida Gurdienė.
„Man skaudėjo klubo sąnarį septynerius ar aštuonerius metus. Iš pradžių mažiau, paskui skausmas stiprėjo. Paaiškėjo, kad reikia keisti abiejų klubų sąnarius. Labai bijojau, todėl nusprendžiau keisti tik vieną. Protezo sulaukiau per dvejus metus. Antrąjį būtų skyrę po šešių mėnesių pertraukos, bet nežinojau, ar ryšiuosi dviem operacijoms. Kai ši buvo sėkminga, galvoju ir apie antrą”, – prisipažįsta Ona Urbonavičienė.
„Jau trečią dieną po operacijos atsistojau be lazdos ir gavau už tai barti. Po pusės metų man operuos antrąjį klubą. Kojas sugadino tremtyje, dirbau miške, tebuvau vos aštuoniolikos, kai metro skersmens rąstas užgriuvo. Greitosios medikai važiavo su jaučiais kinkytais ratais, tai praėjo para, kol į ambulatoriją patekau”, – prisimena optimizmo neprarandantis Vincas Liumas.
Tada jis pasveiko – buvo jaunas ir stiprus, o štai dabar, sulaukęs 73 -ejų, skaudžiai pajuto senų traumų pasekmes. Jam valstybės kompensuojamo protezo teko laukti dvejus su puse metų.
Apleisti ligoniai
„Užsieniečiai stebisi, kur mes randame tokių apleistų ligonių. Jie nesupranta, kodėl operuojame taip vėlai. Juk atidėliojant operacijas ir malšinant skausmą vaistais, problemos priežastis neišnyksta. Dar labiau nukenčia skaudamas sąnarys ir gretimas kaulas. Tada paprasto sąnario endoprotezo jau gali nebepakakti, reikia sudėtingesnio, kuris kainuoja nebe kelis, o keliasdešimt tūkstančių litų”, – liūdną realybę pripažįsta Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės Traumatologijos skyriaus vedėjas Raimondas Kunickas.
Jo teigimu, žmonės linkę atidėlioti gydymąsi, o šeimos gydytojai ne visuomet paskatina greičiau pasikonsultuoti su specialistais. Taip prarandamas brangus laikas. Kai ligonis jau apsisprendžia – nustemba, kad jį operuos tik po kelerių metų, nes reikės laukti endoprotezo.
Jei ligonis pasirengęs pats jį įsigyti, operacijos tenka laukti tik keletą mėnesių. Kai po kelerių metų ateis eilė, dalį pinigų, sumokėtų už protezą, ligonis arba jo paveldėtojai atgaus. Tačiau tik apie 10 procentų ligonių ryžtasi tokiam poelgiui. Ne tik todėl, kad neturi tokių galimybių: grąžinama ne visa sumokėta už protezą suma, o gerokai mažesnė.
Perkant protezus centralizuotai klubo sąnario protezas kainuoja apie 1,5 tūkst. litų, o kelio sąnario – apie 2,7 tūkst. Tai kelis kartus mažiau, nei įsigyjant juos individualiai.
„Sąnarius tenka keisti endoprotezais dėl kelių pagrindinių priežasčių: artrozės, onkologinių pakitimų ir traumų. Pamenu pacientę, kuri jau prieš operaciją devynis mėnesius gulėjo patale. Kai, praėjus kelioms dienoms po operacijos, jai buvo pasiūlyta keltis, ji net pyktelėjo. Tačiau kai po dviejų savaičių, remdamasi į specialų rėmą su ratukais, pati perėjo koridorių, jos skruostais riedėjo ašaros. Sakė verkianti iš džiaugsmo”, – pasakoja Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotoja slaugai Olga Puchliakova.
Šiuolaikiniai endoprotezai labai skiriasi nuo anksčiau naudotųjų. Patalpoje, kurioje jie saugomi, prikrautos lentynos iki pat lubų. Farmakotechnikė apskaitininkė Diana Pakulnienė sako, kad tame kambaryje protezų yra maždaug už 1,5 mln. litų. Klubo ir kelio sąnarių protezų turima nuo trijų iki penkių rūšių. Prieš operaciją chirurgams įteikiama nemenka dėžė su įvairiomis protezo dalimis, nes kai kurios jų taikomos pagal konkrečiam pacientui reikalingus dydžius.
Pinigų skiriama vis daugiau
Valstybinės ligonių kasos Sveikatos priežiūros organizavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Vilius Petrėtis sako, kad šiuo metu sąnarių endoprotezavimo laukia per 27 tūkstančius šalies gyventojų.
Per 12 tūkst. iš jų reikia klubo sąnario, 15 tūkstančių – kelio sąnario. Kur kas mažiau ligonių reikia peties, alkūnės ir čiurnos dirbtinių sąnarių. V.Petrėčio duomenimis, eilėje nemokamo sąnario endoprotezo ar kompensacijos pacientams tenka laukti ne mažiau kaip 3 metus.
Iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų sąnarių endoprotezavimui prieš penkerius metus buvo skirta 5 milijonai litų. Užpernai jau buvo skirta 8,5 mln. Lt, pernai – 10,5 mln. Lt, o šiemet – 14 mln. Lt.
„25-30 proc. pacientų, kuriems yra paskirtas sąnario endoprotezas, dėl vienokių ar kitokių priežasčių atideda operaciją. Tie protezai iškart yra paskiriami kitiems pacientams eilės tvarka. Šiuo metu endoprotezus savo lėšomis įsigyja maždaug 25 proc. pacientų ir po operacijos laukia kompensacijos. Valstybinė ligonių kasa kompensuoja tokią sumą, už kurią tais metais centralizuotai buvo pirkti klubo ar kelio sąnarių endoprotezai”, – sako V.Petrėtis.
Jo teigimu, jei, pavyzdžiui, Valstybinė ligonių kasa turėtų teisę „pardavinėti” endoprotezus už tą kainą, už kurią nuperka konkurso būdu, tai yra – dvigubai mažesnę kainą, ligonių, norinčių operuotis savo lėšomis įsigytu endoprotezu būtų nebe 25 proc., o, tikėtina, 60 proc. Tokiu atveju likę 40 proc. ligonių greičiausiai niekada nesulauktų savo eilės dėl ribotų gydymo įstaigų galimybių, o operuotųsi tik turtingesni, galintys patys įsigyti endoprotezą, ligoniai.
Sąnarių ligų skausmus kenčiantiems ligoniams tėra viena išeitis – kuo greičiau konsultuotis su specialistais ir registruotis lėtokai judančioje eilėje.
Daiva Valevičienė