„Sekmadienį nesupratau, kas dėjosi. Dabar jau galiu pasakyti ir ką nors konkretaus. Jaučiuosi įvertinta. Labai džiaugiuosi”, – kalbėjo dvidešimt penkerių metų Kaune studijuojanti kupiškietė Rasa Nagurkaitė.
Mergina prieš tris dienas dalyvavo konkurse „Mis negalia”, kuriame susirinko net tris titulus. Tačiau tai – vienas mažiausių iššūkių, kuriuos Rasa priėmė ar buvo priversta priimti.
Nesigaili savęs
Pirmą kartą šalyje surengto konkurso „Mis negalia” svečiai negalėjo nepastebėti, kad judėjimo negalią turinčios merginos visų pirma yra gražios, talentingos, gabios. Susižavėjimas jomis užgožė gailestį, kurio dalyvės taip nemėgsta.
Pokalbio su Rasa metu ji nė karto nesiguodė, kad norėtų ką nors pakeisti. Kalbėjo su šypsena, vilties kupinu balsu. Viena to priežasčių – šalia sėdėjęs draugas Darius. Pora kartu jau pusantrų metų. Prieš tiek laiko jie ir susipažino, kai mergina jau buvo išgyvenusi tragediją.
Vaikinui, kaip ir jai, – dvidešimt penkeri. Abu kilę iš Kupiškio. Rasa šypsojosi, kad dėl jos draugas ir persikėlė gyventi ir dirbti į Kauną.
Lemtinga kelionė automobiliu
R.Nagurkaitė nebevaikšto nuo avarijos, įvykusios prieš ketverius metus. „Buvo vasara. Su draugais važiavome į šventę. Apsivertė mūsų automobilis. Praradau sąmonę. Anksčiau net nebuvau pagalvojusi, kad kažkas panašaus man gali nutikti”, – pasakojo Rasa.
Tuo metu mergina kartu su seseria dvyne studijavo Utenos kolegijoje. Abi buvo pasirinkusios vadybą ir verslo administravimą.
„Po avarijos mokslų nenutraukiau, tik perėjau į neakivaizdinį skyrių”, – kalbėjo R.Nagurkaitė. Tačiau jos sesuo Inga studijas baigė anksčiau. Neakivaizdiniame skyriuje krūvis mažesnis, tad mokslai tęsiasi ilgiau.
Šeima sportavo kartu
Rasa mokėsi, nepaisant sunkumų. „Buvo metai depresijos. Gydytojai patarė sportuoti, kad sustiprėčiau ir galėčiau vaikščioti”, – pasakojo Rasa. Pasak jos, nepalūžti padėjo šeima.
„Tėtis treniruočių įrangą padarė, kartu su manimi sportuodavo. Aišku, viskas priklauso tik nuo tavęs, nes kiti už tave nesustiprės, bet dabar suprantu, kad moralinė parama buvo labai svarbi”, – sakė mergina.
Draugai, su kuriais pakliuvo į lemtingą avariją, jos metu nė vienas nenukentėjo. „Su jais bendraujame iki šiol. Jie labai išgyveno, kas man atsitiko, nuolat lankė ligoninėje”, – prisiminė studentė.
Nesiveržia iš vežimėlio
„Praėjo jau ketveri metai. Tebėra vilties vėl atsistoti ant kojų, tačiau tai – jau ne pagrindinis mano noras”, – kalbėjo R.Nagurkaitė.
Šiuo metu jos viltys sudėtos į mokslus – nori gerais pažymiais baigti studijas, susirasti darbą pagal specialybę reabilitacijos centre.
Į Kauną Rasa persikėlė paskui seserį. Inga, baigusi Utenos kolegiją, įstojo į Lietuvos žemės ūkio universiteto magistrantūrą. R.Nagurkaitė pasirinko Lietuvos kūno kultūros akademiją. „Čia radau norimą specialybę – taikomąją fizinę veiklą. Ji pagal mano pomėgius ir jėgas”, – sakė antrakursė studentė.
Mėgstamiausios jos disciplinos – patologija ir anatomija. „Sunkiausios, bet labai įdomios. Patinka tyrinėti žmonių sandarą”, – neslėpė Rasa.
Juokiasi iš buvusių problemų
Rasa gyvena savo aukštosios mokyklos bendrabutyje. „Darius kasdien atvažiuoja”, – džiaugėsi mergina. Tačiau nusileisti iš antro aukšto į paskaitas ir iš jų grįžus pakilti iki savo kambario jai tenka tik su kitų pagalba.
„Lifto nėra. Studentų, kurie aplink būna, prašau. Iš pradžių buvo sunku prašyti. Bet dabar jau visi pripratę prie neįgalių studentų (jų bendrabutyje daugiau gyvena) ir be prašymo padeda”, – džiaugėsi Rasa.
R.Nagurkaitė tikino, kad šiuo metu jai nėra nieko sunkaus. Ir egzaminams spėja pasirengti, ir su negalia susigyveno. „Nėra ko sureikšminti nereikšmingų dalykų. Anksčiau net mažiausia problema didžiulė atrodė. Jaudindavausi dėl pažymių, dėl išvaizdos: „Gal negražiai atrodau?” Dabar visa tai juokinga”, – tikino mergina.
Trys titulai
Sekmadienį, dalyvaudama konkurse, R.Nagurkaitė labiau jaudinosi ne dėl to, kaip atrodys scenoje, – išvaizda rūpinosi profesionalai.
„Svarbiausia – kad nesuklysčiau, kai kalbėsiu”, – jaudinosi studentė ir pridūrė, kad norėjo save išbandyti, tačiau tam apsispręsti nebuvo lengva. Draugas nedraudė, anaiptol, skatino. Nedrąsu buvo stoti prieš kelių šimtų žmonių – žiūrovų ir komisijos teismą.
Tačiau Rasą konkurso metu palaikė ne tik artimieji, bet ir publika, ir vertinimo komisija. Antrojo aukštojo mokslo diplomo siekianti mergina tapo antrąja vicemis, „Mis foto” ir „Mis publika”. Rinkimuose dalyvavo 8 žavios dalyvės. Joms teko įveikti tris etapus: prisistatymo, talentų ir elegancijos rungtis.
R.Nagurkaitei talentą padėjo pristatyti sesuo. Konkurso dalyvei skaitant savo sukurtas eiles, Inga rodė Rasos fotografuotas nuotraukas.
„Įgavau daugiau pasitikėjimo, patirties. Patiko gražiai atrodyti. Tačiau į konkursą žiūrėjau labai rimtai, ne vien kaip į pramogą”, – kalbėjo R.Nagurkaitė. „Tačiau pasirodymai scenoje reikalauja labai daug jėgų ir patirties”, – įsitikino mergina.
Lanko baseiną
Dėl avarijos Rasa nepakeitė savo pomėgių. Ji ir dabar rašo eiles, tik kurį laiką teko neplaukioti. „Augau prie ežero, labai mėgdavau jame plaukioti. Po traumos neįsivaizdavau, kad vėl galėčiau plaukioti, bet dabar du kartus per savaitę lankau baseiną. Gaila, kad negaliu dalyvauti varžybose, nes jos sutampa su egzaminų sesija”, – pasakojo mergina.
Ji neslėpė, kad su seseria ilgai negali būti viena be kitos. „Jaučiam, jei vienai kuriai mūsų blogai. Jei man būna negerai, iš karto sulaukiu jos skambučio”, – kalbėjo R.Nagurkaitė.
Mergina teigė, kad pramogų jai netrūksta. Rasa vairuoja automobilį, todėl vienoje vietoje ilgai sėdėti netenka. Pavyzdžiui, vasarą su draugais važiuoja prie ežerų, jūros. Ten ji ir susipažino su Darium.
Jurgita Murauskaitė