Konservatoriai pagaliau pakirdo ir sudomėjo rimtesniais dalykais nei premjero širdies reikalai.
Audronis Ažubalis susirūpino Algirdo Brazausko požiūriu į Rusiją. Taip pavėluotai reaguota į Vytenio Andriukaičio „spalio tezes” – memorandumą dėl santykių su Rusija, kuriame šis „Rubikono” reikalų patikėtinis dėsto pragmatiško lojalumo Rusijai doktriną.
Iš tiesų V. Andriukaitis nepasakė nieko nauja. Tiesiog susistemino tai, ką visą rudenį dėlioja konservatyviojo socialdemokratų sparno atstovai – nuo Aleksandro Lukašenkos adoravimo kuopelės iki visų tų, kuriems nepakilo ranka balsuoti už Seimo rezoliuciją dėl rusiško naikintuvo avarijos Lietuvoje.
Taigi tame memorandume – nieko nauja, išskyrus tai, kad V. Andriukaičiui jis yra paraiška vadovauti socialdemokratų vidinei opozicijai, t.y. atskiras ir padrikas nuomones paversti vieninga jėga.
Tos jo pastangos problematiškos tik vienu aspektu. Jeigu V. Andriukaitis savo memorandumą būtų išplatinęs iki tol, kol tauta susipažino su jo pokalbiais su „Rubikono” berniukais, būtų reikėję sunerimti. Politiniu skaistuoliu dėjęsis politikas galėjo būti ne tik išgirstas, bet ir išklausytas. Tačiau dabar aplanko kitokios mintys. Gal ponas Vytenis susirado kitą „Rubikoną” – kažkur arčiau Kremliaus, iš kurio taip pat tikisi „šiek tiek asmeninės paramos”?
Žinant šio „politinio bankroto” valdžios troškimą, negalima lengvai atmesti tokios versijos. Vardan iš anksto pralaimėtos kovos dėl prezidento posto ponas Vytenis jau sykį buvo pradėjęs vykdyti savo rėmėjų padiktuotą atskirą suartėjimo su zuokininkais Vilniaus miesto savivaldybės taryboje politiką. Tad kodėl jis negalėtų atsisakyti ir vėl patalkininkauti? Tik šįsyk – tiems, kuriems tradiciškai aikštingas Lietuvos požiūris į Rusijos „gyvybinius interesus” prie Baltijos jūros labai nepatinka? Juolab kad tas požiūris niekada neišsirutuliojo į aiškią politiką.
Argumentų nebendradarbiauti su nauju „Rubikonu” beveik nėra, išskyrus, žinoma, menkniekį – Lietuvos interesus. Tačiau V. Andriukaičio svarstykles dažniausiai nusverdavo savi interesai. O čia – tokia proga: suvienyti padriką Kremliaus draugų frakciją socialdemokratų partijoje. Kaip tu ja nepasinaudosi?
Juolab kad broliai konservatoriai elgiasi pačiu naudingiausiu būdu. Užuot aiškinęsi, kas yra V. Andriukaičio galimai naujas „Rubikonas”, jie permeta pono Vytenio pažiūras A. Brazauskui ir reikalauja, kad jis išdėstytų savo požiūrį į Rusiją. T.y. konservatoriai su Lietuvos užsienio politika elgiasi lygiai taip pat, kaip ir V. Andriukaitis – pritempia ją prie savo politinių tikslų.
Jie tą manevrą atlieka drūčiai pavėlavę. Juk memorandumas buvo paskelbtas jau senokai. Konservatoriai elgiasi taip, lyg jų tikslas būtų ne teisybę sužinoti, o neleisti A. Brazauskui atgauti sveiką protą, kurį jis pametė besirūpindamas savo žmonos reputacija.
„Lukoilas”, Kremlius, A. Brazauskas. Ši paralelė, jeigu ją kalsi į galvą kasdien, gali pasirodyti visiškai įtikima. Juk premjeras kaip tik dabar daro viską, kad Seimas neišsiaiškintų jo šeimos santykių su Ivano Paleičiko, Rusijos Ivano, šeima.
Prikabink prie viso to V. Andriukaičio lojalumo Kremliui doktriną, ir jau gali rėkti, kad tėvynė pavojuje, nes… premjeras ketina ją išduoti. Kodėl ne V. Andriukaitis? O todėl, kad konservatoriai ne su juo kovoja.
Kas dėl paties V. Andriukaičio, tai jis tikriausiai nė nesitikėjo tokios jo pažiūrų reklaminės kampanijos. Tačiau konservatoriai – tokie. Jiems nebuvo sunku papilti vandens ant Viktoro Uspaskicho malūno, tai kodėl jie turi pavargti populiarindami V. Andriukaičio pamintijimus?
Rūta Grinevičiūtė