Kaip pranešė Reuterio agentūra, Honkongo nusikalstamos grupuotės tradiciškai vadinamos triadomis, viešai per žiniasklaidą paskelbė, jog skiria milijono dolerių premiją gydytojui, kuris suras vaistus nuo atipinės pneumonijos. Vienas iš lyderių net pareiškė, jog jis pasirengęs remti visus minėtą vakciną kuriančius mokslininkus, taip pat pastatyti tam reikalingas laboratorijas.
Beje, toks triadų poelgis Kinijoje nieko nenustebino: tai ne pirmas kartas, kai kinų mafiozai rodo savo suinteresuotumą moksliniais išradimais. Antra vertus, mirtis – ne valdžia, jai nepasipriešinsi, ji visus šienauja vienodai. Jos pabūgo ir tie, kurie niekada nevertino žmogaus gyvybės.
Nebijo valdžios, bijo mirties
Kas yra ta užkonspiruota šios didžiulės šalies visuomenės dalis – mafiozai?
Kinijos triadų „Šimtakojo” veikla siekia toli. Pavyzdžiui, kinų triados jau seniai tapo Rusijos kriminalinio pasaulio dalimi. Į šią šalį per sieną vežama dešimtys tūkstančių nelegalų, kontroliuojamas Primorės kertamų miškų medienos eksportas. O pačioje Kinijoje per 50 metų griežtai autoritarinei valdžiai nepavyko ne tik nugalėti triadų, bet net sušvelninti jų įtaką.
Trijų vienuolių bendruomenė
Ar yra vilčių, jog kada nors Kinijos teisėsauga, aukščiausioji valdžia įveiks triadas?
Atsakydami į tokį klausimą, policijos pareigūnai dažniausiai tik su šypsena pareiškia, jog užsieniečiui nelabai įmanoma suprasti, kokia yra Kinijos nusikalstamos bendruomenės istorija. Jai jau beveik pustrečio tūkstančio metų!
Jau 221-210 m. iki m. e. mažos piratų bei vergų prekyba užsiimančios grupuotės nusprendė susijungti į tris dideles bendrijas vienu pavadinimu „Lotoso šešėlis”. Dabartinį triadų (trejybė) pavadinimą kinų mafija gavo tik XVII a. Tą jų trejybę simbolizuoja kaukolė, drakonas ir kobra. Ir šiandien Pekino gatvėse neretai sutiksi atletiškų vyrukų, kurių rankas, pečius puošia šios trejybės simboliai. Kas jie – kinų klausti nereikia. Tai žino net vaikai.
XVII a. mandžiūrų Cino dinastijos klajokliai užėmė Kiniją ir sugriovė kovinio meno mokyklą – Šoalinio vienuolyną (1644 m.). Gyvi liko tik trys vienuoliai, tuo metu išvykę į provinciją maisto. Grįžęs namo, trejetas pamatė tik rūkstančius griuvėsius ir strėlių suvarpytus draugų kūnus. Štai iš kur mafijos „trejybės” vardas: ją įkūrė likę gyvi trys vienuoliai, pasivadinę „Žmogaus ir Dangaus sąjunga, kovojančia už teisingumą Žemėje”.
Slaptosios bendruomenės kovingos kuopelės greitai pasklido po visą šalį. Ir vėl prasidėjo nelegalus mokesčių rinkimas. Juos mokėjo visi krautuvininkai, verslininkai. Buvo skelbiama, jog už tas „privalomų” mokesčių lėšas perkami ginklai partizanams, kovojantiems su mandžiūrais.
Kai senieji vienuoliai iškeliavo Anapilin, triados jau buvo tiek sustiprėjusios, kad vėl atgaivino vergų prekybą, nelegaliai kasė auksą, dar žiauriau plėšė gyventojus partizanų būtinųjų reikmių vardan.
Kiek šaudė – neiššaudė
„Jei jų nesunaikino per du su puse tūkstančio metų, tai ką dabar galime padaryti mes?” – klausia šiandieniniai kinų policininkai.
Aršiausiai su mafija buvo kovojama Mao Czeduno valdymo metais: jos lyderiai tiesiog buvo šaudomi. Ir ką gi? Vietoje tėvų tuoj stodavo gaujoms vadovauti jų sūnūs. „Visų mafiozų neiššaudysi! Triados per šimtmečius sukaupė unikalią priešinimosi patirtį. Jei ir pasodintume visus jų lyderius į kalėjimus, – organizacijoje nesuklibėtų nė vienas varžtelis”, – sako Pekino miesto policijos atstovas spaudai Makao Vej Vanas.
Šiandien Kinijoje triados turi apie milijoną du šimtus tūkstančių narių. Dabar jie jau veikia atskiromis grupėmis ir kontroliuoja visą šalies nelegalų biznį: juodąją valiutos rinką, narkotikų prekybą bei eksportą, prostitučių (ypač iš Rusijos, Ukrainos) gabenimą į Honkongo, Makao viešnamius, nelegalią prekybą ginklais. Dideles pajamas jie gauna ir už „stogo” garantavimą verslininkams. Baigiantis mėnesiui, kiekvienas šalies prekybininkas sulaukia „pajamų mokesčių inspektorių” iš triadų, kurie detaliai tikrina dokumentus, paimdami 15 procentų. Ir nebandyk juos apgauti! Tą pačią naktį toks „bandytojas” bus užmuštas, o jo turtas sudegintas.
Nekerta savos šakos
Tačiau šimtmečių patirtis ir pačius Kinijos mafiozus daug ko išmokė: jie nenori sužlugdyti savo „aukso gyslos” – verslininkų, stengiasi savo kapitalu skverbtis į pramonę, prekybą, papirkti savo pinigais net perspektyvius mokslininkus ir išradėjus.
„Taip, aš moku jiems. Tačiau ne pastovų mėnesio mokestį: pelnas didesnis, – moku daugiau, mažesnis – mažiau. O jei kurio verslui gresia žlugimas – triados net už nedidelius procentus kreditą pasiūlo, nemokamą konsultantą atsiunčia, su žlugdančiais konkurentais pakalba. Jei net, pavyzdžiui, mano įmonės vitriną paaugliai išmuša, aš kreipiuosi į mano rajono „so chajų” (triadų ryšininką), ir šis pats aiškinasi”, – pasakojo žurnalistui Pekino naktinių pasilinksminimų klubo „Mister Mister” savininkas Sanlitunlu Džon Li.
Suprantama, ne vien „giltinės dalgio” baimė privertė mafiozus pasiūlyti milijoninę premiją už vaistų prieš atipinę pneumoniją sukūrimą. Nesunku suvokti, kokia būtų tokio preparato paklausa visame pasaulyje. Iniciatoriai, laboratorijų savininkai vėl gerai pasišildytų rankas.
Kinijos mafija – ne vienadienė grobikė (kaip tai daro jų „broliukai” daugelyje šalių), o toli į priekį numato perspektyvą. Nors ji dabar susiskaldžiusi atskiromis bendrijomis, tačiau pagrindinius, laiko patikrintus veiklos principus žino visi: tik turtingoje šalyje gali klestėti ir jų „biznis”. Jie pasižymi kantrybe. Pavyzdžiui, atidarę kavinę, restoraną, viešbutį, jie nesigviešia kuo greičiau gauti didelį pelną. (Ne taip, kaip tai daro „šešėlinio verslo” atstovai, kuriems reikia viską gauti tuojau pat.)
Naujų triadų priėmimas
Kinijoje – didelis nedarbas, todėl ir dirbti triadų bendrijose norinčių netrūksta.
Kandidatai, kaip ir į kompartiją, čia atrenkami labai kruopščiai. Svarbiausia – patikimumas, paklusnumas ir jokių skrupulų. Čia irgi reikalingos patyrusių triadų narių rekomendacijos. Vyksta pokalbiai su „sin fu” (atsakingu už verbavimą). Jis gauna ir išmėginimo užduotį. Dažniausiai tai būna žmogžudystė (pavyzdžiui, pašalinti atsisakiusį iš mafijos paimti kyšį policininką), po kurios asmuo jau visam laikui būna susietas su bendrija ir kelio atgal nebeturi.
Kinijos mafijoje tvirtai įleidęs šaknis valdžios dinastijos principas. Tėvas perduoda vairą sūnui, šis savam ir t.t. Tokia tradicija vyrauja dar nuo imperatoriaus Cin Šichuandžio laikų.
„Patriotai” ir „politikai”
Nors skamba ir juokingai, tačiau Kinijos triados atidžiai seka šalies vadovų politiką ir stengiasi ją palaikyti. Pavyzdžiui, jie niekada neplėšia užsienio turistų, nes 2002-ieji buvo šioje šalyje paskelbti turizmo metais. Arba, priešingai nei kitų šalių mafiozai, net už heroino prekybą JAV gautus dolerius jie deda ne į užsienio, o perveda į tėvynės bankus. Tas pats daroma su valiuta, gauta iš Europoje įsikūrusių kiniškų restoranų savininkų, už ginklų kontrabandą į Afriką, iš piratavimo pietinėse jūrose. Pervedinėti pinigus į Šveicarijos bankus čia nėra tradicijos. Tikslas – visokeriopai turtinti savo šalį, o kartu ir tūkstantmečiais čia gyvuojančią mafiją.
Tačiau klystų manantys, jog šioje šalyje oficiali valdžia ir mafija – visiškai atsieti dalykai. Manoma, jog mafijos agentai seniai prasibrovė į valdžią, policiją. Bet paprastai triadai papirkinėja tik smulkesnius pareigūnus. Nors dažnai iš savo postų už ryšius su triadais išlieka policininkai, kiti tarnautojai, oficialioji valdžia nepripažįsta, jog tokių agentų yra ir tarp jų. O mafija, žinoma, to irgi niekada nepripažins.
Taigi šiandien Kinijoje pagrįstai sakoma, jog šalies mafija pergyveno imperiją, be abejonės, – pergyvens ir komunizmą, nors ir kaip aršiai su ja būtų kovojama.
Vetusta Prišmantienė