Fotografas, keliautojas, žurnalistas ir aistringas gamtos tyrinėtojas Stivas Vinteris penkis mėnesius praleido Kuboje. Jis matė šokinėjančių krokodilų ir smauglių, kurie ėda šikšnosparnius. Čia nesuskaičiuojama gausybė gyvūnų ir augalų rūšių, kurių dauguma aptinkami tiktai Kuboje.
Visai kitokia šalis
Tai buvo tiesiog pragariška diena. 38 laipsnių karštis. Mes bridome per pelkę, sunkiai traukdami iš purvo batus. Aplink oras buvo tiesiog tirštas nuo uodų. Pagaliau atėjome tenai, kur veržėmės: mūsų akims atsivėrė didžiausia visame Vakarų pusrutulyje Karibų flamingų kolonija. Čia susitelkę apie septyniasdešimt paukščių. Aš prisėdau ant apleisto lizdo ir pasiruošiau fotoaparatūrą. Kaimynystėje ant kalvelės flamingas palinko prie savo paukščiuko, norėdamas jį pašerti. Jų visiškai netrikdė mano kamera, ir aš galėjau užfiksuoti dviejų snapų susijungimą.
Tą akimirką aš ir mano bičiulis Huanas Sojus pamiršome sunkumus, kurių patyrėme tą dieną. Huanas, Havanos universiteto biologas, dirba kartu su Kubos vyriausybės Gamtosaugos departamentu: padeda stebėti 48 iš 263 saugomų teritorijų, kurios užima beveik 22 procentus šalies ploto. Pagrindinės flamingų lizdavietės nusidriekusios palei Rio Maksimo ir Kagvėjaus upių užpelkėjusias pakrantes. Mūsų aplankytoji yra viena iš šešių Kubos vietovių, Ramsaro konvencijos įtrauktų į tarptautinės reikšmės saugomų vandens telkinių ir pelkių sąrašą. Šią pelkę, kaip ir daugelį kitų Kubos unikalios gamtos sričių, išgelbėti gali vien tik tai, kad ji yra sunkiai pasiekiama.
Iki šios kelionės Kuba man visada siejosi su F. Kastro, cigarais, pliažais ir svaiginančiais muzikos ritmais. Dabar aš ją suvokiu kaip neapsakomos biologinės įvairovės šalį. Kubos mokslų, technologijų ir aplinkos ministerija padėjo man organizuoti kelionę po Laisvės salos nepaliestos gamtos kampelius. Mūsų Žemėje nedaug liko vietų, kur pasisekė išsaugoti pirmykštę gamtą.
Nuvažiavęs tūkstančius kilometrų, aš penkis mėnesius fotografavau retus gamtos reiškinius ir pradėjau suvokti Kubą kaip dar vieną Galapagosų salyną, kuris išliko dėl savo nepatogios padėties (sunkiai įžengiamas) ir žmonių troškimo išgelbėti gamtą.
Kiekvienas gyvis saugotinas
Šalis, nusitęsusi 1200 kilometrų, pasižymi pačia didžiausia visoje Vest Indijoje landšafto ir gyvybės formų įvairove. Susidūrus Šiaurės Amerikos ir Karibų tektoninėms plokštėms, atsirado povandeninių gūbrių grandinė, kuri ir buvo Didžiųjų Antilų salų pradžia: įvairios kalnų uolienos susimaišė ir atsirado derlinga Kubos dirva. Ta ilga ir siaura žemės juosta pilna nuostabiausių kontrastų. Man pasisekė labai daug pamatyti. Aidžiose olose aš čiupinėjau nuo prisilietimo subyrančius seniai išmirusių žvėrių kaulus. Stebėjau, kaip mažytė varlė skverbėsi per miško paklotę. Mes dvi savaites ieškojome naktinio žvėries – kubietiškojo plyšiadančio (Cuban solenodon), vabzdžiaėdžio žinduolio. Juos beveik visiškai išnaikino sulaukėję šunys ir katės. Mums taip ir nepavyko aptikti nė vieno iš tų įdomių žvėrelių. Kybodamas ant virvės penkiasdešimt metrų virš žemės, fotografavau seiboną, medį, augantį iš kybančios uolos. Ir, žinoma, buvo pelkės, daugybė pelkynų.
Daugiau kaip šešis šimtus tūkstančių hektarų užima pati didžiausia Kuboje saugoma Sapatos teritorija, turinti tarptautinės reikšmės vandens telkinio ir pelkių statusą, kuris šiai vietovei buvo suteiktas daugiausiai dėl vandens paukščių. Bet mane domino krokodilai. Tolimame ir kol kas dar nesaugomame Sapatos pelkynų kampelyje gyvena daugiau kaip trys tūkstančiai nesaugomų Kubos krokodilų – pati stambiausia šių roplių populiacija, atsidūrusi ant išnykimo ribos.
Akis į akį su krokodilais
Mūsų ekspediciją vedė Kubos biologas Tobis Ramosas ir Džonas Tobjarnersenas, Laukinės gamtos apsaugos draugijos atstovas. Mes turėjome tyrinėti krokodilus. Kol mes tenai nusigavome, be perstojo lijo. Valtimis stūmėmės į priekį, besdami į upės dugną ilgas kartis. Stovyklą pasiekėme tik antrąją iškylos parą. Dieną gaudyti krokodilus nebuvo sunku dėl vienos ne itin malonios priežasties: jie labai agresyvūs, todėl visiškai nesistengė pasprukti mums artinantis, o likdavo, kur buvę, arba netgi šliauždavo „mūsų pasitikti”, kad sužinotų, kas mes esame. Mes juos gaudėme, nustatę lytį, ženklinome, paskui paleisdavome ir grįždavome į stovyklą tikėdamiesi, kad tie smalsuoliai neprasiverš pro apsauginius tinklus, kuriuos ištempėme aplink savo buveinę.
Kaip ir su flamingais, viena puiki akimirka pateisino visus nepatogumus: kai didžiulis krokodilas – daugiau kaip pustrečio metro ilgio – iššoko iš vandens, mano kamera buvo parengta ir aš padariau unikalią nuotrauką.
Ūkininkavimo metodai
Mūsų bendrakeleivis Havjeras Moričė išvyka irgi buvo patenkintas: jam pasisekė sugauti hutiją, tad pietums bus mėsos. Šalyje, kur mėsos ir pinigų visada stokojama, kai kurie žmonės dresuoja šunis, kad tie medžiotų hutijas. Dešimt šių graužikų rūšių aptikta vien Kuboje. Deja, daugelis yra atsidūrę prie išnykimo ribos. Bet kai kurios hutijų šeimos tebėra gausios. Ypač gerai veisiasi hutijos žmonių nelankomuose kalnuose, pavyzdžiui, biosferiniame Siera del Rosarijaus draustinyje, kur gyvena ir Havjeras Moričė. Čia jo šeima užsidirba pragyvenimui: pagal valstybės finansuojamą miškų atnaujinimo programą jie šalina šioms vietoms nebūdingus medžius. Nereikalingus medžius sudegina, ruošia iš jų medžio anglis ir sodina pušis. Visi Kubos valstiečiai pereina prie ekologiškų ūkininkavimo metodų. Lėšų pesticidams ir technikai nėra, tad fermeriai prie San Andreso įdirba savo laukus ir kovoja su kenkėjais, kaip ir jų protėviai, vien rankomis. Žemė duoda gausų daržovių derlių, o tai ir yra žemės ūkio vystymo pagrindas.
Sala kaip „dingęs pasaulis”
Kubos rytuose vienoje plikoje uoloje yra tvankus, šikšnosparnių ekskrementais dvokiantis urvas. Čia gyvena apie keturis milijonus šių sparnuotų žinduolių, kurie mokslo yra suskirstyti į dvylika rūšių. Šikšnosparnis Natalia lepidus priklauso pačių mažiausių šeimai visoje Žemėje. Kiekvieną vakarą pusę aštuonių jie leidžiasi į naktinį žygį: pradžioje išskrenda patys smulkiausi, paskui – vis stambesni. To „reido” pradžia trunka kelias valandas – tarytum teka gyva plevenančių kūnų upė. Ir dideli, ir mažyčiai ieško vabzdžių ir vaisių. Lauke nuo šakų nukarę kubietiški smaugliai patyliukais ir kantriai tykoja pro šalį skrendančio grobio. Išalkusi gyvatė išsitiesia kaip spyruoklė akimirksniu, čiumpa šikšnosparnį dantimis ir smaugia jį savo lankstaus kūno žiedais, o paskui praryja. Praleidęs džiunglėse penkias naktis, aš pagavau tikrai retų kadrų. Kaip tik dėl tokių scenų gamtininkai ir laiko Kubą „dingusiu pasauliu”.