Elegantiška, korektiška, diplomatiška… Taip dažniausiai Nyderlanduose gyvenantys lietuviai apibūdina teismui prisiekusią vertėją, ilgametę Olandijos lietuvių bendruomenės iždo tvarkytoją, ordino „Už nuopelnus Lietuvai”, Riterio kryžiaus savininkę – aštuoniasdešimt dvejų metų Arletę Šelenbach-Polet.
Ir darbas, ir malonumas
„Man mano gyvenimas neatrodo nepaprastas”, – kuklinosi žinoma vertėja ir visuomenės veikėja. Vis dėlto pakvietė į savo jaukius namus Amsterdame, Rooseveltlaan gatvėje, plačiai atverdama laukujes duris.
Iš virtuvės, kur spinteles ir palangę puošė daug margaspalvių vazų, o prie lango stovėjo unikalus antikvarinis virdulys iš Sankt Peterburgo, sklido malonus plikomų arbatžolių kvapas. Ponia Arletė apgobė arbatinuką specialiu gaubtu: „Pati iš gabaliukų sumezgiau – po juo arbata ilgiau būna šilta ir aromatinga”.
Suskambėjo telefonas. Klausydamasi smagaus juoko ir pokalbio olandiškai, įsitaisiau svetainėje. Sienas puošė įvairių žmonių portretai, šalia esančiame darbo kambaryje buvo matyti didžiulis pasaulio žemėlapis ir, kaip vėliau paaiškėjo, nuo keturių tūkstančių knygų lūžtančios sieninės lentynos. Ant stalo gulėjo atversta latvių kalbos gramatika.
„Pernai buvau Latvijoje, todėl dabar mokausi latvių kalbos. Man nepatinka, kai ko nors nesuprantu. Aš ir ispanų kalbą išmokau taip sau, o paskui pasirodė, kad naudinga”, – linksmai nusijuokė iš darbo kambario sugrįžusi ponia Arletė. „Skambino dėl „Poetry international” – į olandų kalbą išverčiau devynis Gintaro Grajausko eilėraščius”, – su manimi ji jau kalbėjo lietuviškai, tarytum turėdama nematomą užsienio kalbų mokėjimo mygtuką, kurį gali akimirksniu perjungti.
A.Šelenbach žodžiu ir raštu verčia į keturias kalbas: olandų, prancūzų, vokiečių ir lietuvių. Darbas jai labai patinka, be to, niekada netenka stovėti Nyderlanduose įprastose automobilių spūstyse: beveik visų miestų teismai įsikūrę prie centrinės traukinių stoties.
Laisvalaikiu ponia Arletė skaito, keliauja, rašo elektroninius laiškus draugams iš viso pasaulio, mokosi kalbų ir savanoriškai vertėjauja keliems su Lietuva susijusiems fondams.
Kalbų įvairovė – ir šeimoje
1999 metais Lietuvoje išleistos pasikalbėjimų knygelės olandams „Suprantu: litouws taalboek voor beginners” bendradarbė stebisi, kai pagalbos ieškantys lietuviai į ją kreipiasi… olandiškai arba angliškai.
„Kaip gali lietuvių kalbos vertėja nemokėti lietuvių kalbos?” – pečiais gūžčiojo ponia Arletė. „Dabar gal kartais pritrūksta kokio nors žodžio, bet kai savaitę pabūnu Lietuvoj, pasidaro lengviau. Mes su vyru kalbą išmokdavom, kai kur nors nuvažiuodavom”.
Visiškai nemokėdama rusiškai, prieš penkiasdešimt penkerius metus Amsterdamo universitete Arletė studijavo rusų kalbą. Tuomet tai buvo mados reikalas: iš keturiasdešimt penkių studentų po metų liko dešimt, galiausiai – vos keli. Rimtai susirgus vyrui, ji taip pat nutraukė savo studijas. Profesionali keturių kalbų vertėja iki šiol gailisi, kad iškart nepasirinko vokiečių kalbos: „Olandai taip nemėgo vokiečių, kad aš nedrįsau – būčiau praradusi visus savo draugus. Dar neseniai čia gyvenau, todėl man jie buvo brangūs”.
Vokiečių filologiją baigė vėliau, kartu įgydama mokytojos, o paskui – ir vertėjos kvalifikaciją. Be lietuvių, olandų, vokiečių ir prancūzų kalbų, ji laisvai kalba angliškai. Ispanų kalbos mokėjimas labai praverčia bendraujant su iš Andalūzijos kilusia marčia ir keturmete anūke Suzana Marija Katarina. Su sūnumi Roderiku ponia Arletė bendrauja olandiškai. Lenkų, danų ir norvegų kalbas vertėja prisipažįsta primiršusi: „Šeimoje vienas kitą ragindavom – su kalbomis reikia dirbti!”
Ponios Arletės vyras irgi buvo vertėjas: baigęs arabų, anglų kalbų bei teisės studijas, jis taip pat dirbo teismuose. Mokėdamas net trylika kalbų, tarp jų – kinų ir japonų, greitai perprato lietuvių kalbos gramatikos subtilybes ir po mirties paliko unikalų dalyką – Nyderlandų baudžiamojo kodekso vertimą į lietuvių kalbą. Apie tai ponia Arletė tvirtina nieko nežinojusi: „Kai mirė, radau keletą šimtų vertimų. Jis tai darė man, savo iniciatyva…”
Pilietybė tėra formalumas
Poliglotės Arletės Šelenbach-Polet nei vardas, nei pavardė nėra lietuviški – kas ji? Prancūzė, nes 1923-iaisiais gimė Paryžiuje? Belgė, nes jos tėvai buvo prancūzakalbiai valonai? Olandė, nes ištekėjusi iškart gavo olandišką pasą? O gal – lietuvė, nes užaugo Lietuvoje?
„Oficialiai turiu dvi pilietybes, bet keliauju su Olandijos pasu. Pagal Belgijos įstatymus, belgo tėvo vaikas visam gyvenimui yra Belgijos pilietis, todėl galiu gauti Belgijos pasą, kada noriu”, – teigė ponia Arletė. Ir pridūrė, kad jaučiasi tikra amsterdamiete – jau penkiasdešimt penkerius metus ji gyvena Nyderlandų sostinėje.
„Ką reiškia pilietybė?” – lietuviškai klausė belgiško kraujo turinti olandė. Ir, nelaukdama atsakymo, pati atsakė: „Jeigu nebūtų buvę karo ir būčiau pasilikusi Lietuvoje, gal būčiau ištekėjusi už lietuvio ir dabar turėčiau Lietuvos pilietybę. O jeigu ilgesnį laiką būčiau gyvenusi Prancūzijoje, būčiau tapusi Prancūzijos piliete – juk gimiau Paryžiuje. Jeigu būtume pasilikusios gyventi Belgijoje, sesers sūnus būtų belgas, mano sūnus – taip pat. Dabar vienas yra amerikietis, kitas – olandas. Kai jie buvo jauni, dažnai matėsi ir sugyveno kaip broliai. Pilietybė yra formalumas, o pasas reikalingas kelionėms”, – įsitikinusi kosmopolitė.
Anksčiau žmonės jautė didesnį ryšį su miestais arba kaimais, kuriuose gimė ir užaugo, todėl pilietybės sąvoka jiems buvo svarbi. „Jie mažai keliaudavo, tad priklausydavo tautoms, o ne valstybėms. Vargšai mano vyro protėviai, kilę iš Schellenbach kaimo Saarlande, Vokietijoje, netoli Prancūzijos sienos. Priklausomai nuo karų, jie buvo tai prancūzai, tai vokiečiai…” – prisiminė A.Šelenbach.
Pirmąjį pasą išrašė tėvas
Svetainėje mėgavomės kvapnia šilta arbata, o jaukių namų šeimininkė su užsidegimu pasakojo apie visus savo paveikslus: kas, kur ir kada tapė, kodėl, kiek laiko teko pozuoti… Akys nejučia nukrypo į vyriškio karikatūrą. „Čia – mano tėvelis, Žanas Baptistas Polet. 1937-aisiais metais jį nupiešė prancūzė dailininkė Žaneta Maršand. Tuomet jai buvo vos keturiolika metų. Viskas labai tinka”, – ponia Arletė gyrė draugės darbą. Jį prieš keletą metų padovanojo pati dailininkė, gyvenanti Kaune, o sūnus įrėmino.
Žanas Baptistas Polet užsienyje dirbo dar iki 1925-ųjų. Tų metų vasarą Lietuvoje jis pasitiko iš Paryžiaus atvykusią žmoną su dviem atžalomis. Polet šeima apsigyveno Birštone – tuomet Arletė buvo vos dvejų. Kitų namų Kaune, Petrašiūnuose, vaizdas jau labai aiškus: „Tada dar nelankiau mokyklos – man nebuvo šešerių. Žaidėme su kaimynų vaikais, gėrėme šiltą karvės pieną ir valgėme juodą duoną tiesiai iš krosnies. Oi, kaip skanu buvo!”, – juokėsi ponia Arletė. „Atsimenu, kad mes su tėvu sykį aplankėme elektrinę. Tėvas aiškino, iš kur randasi elektra, o aš nesupratau, kas yra ta elektra? Bet nieko nesakiau…”
Žanas Baptistas Polet išduodavo vizas buvusiame Belgijos konsulate prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus. Jis pats išrašė pirmąjį Arletės pasą, kurį ji išsaugojo iki šiandien. Be to, Žanas Baptistas vadovavo Kauno Petrašiūnų elektrinės buhalterijai. Polet šeimos nariai tarpusavyje bendravo prancūzų kalba, su jaunystės draugais Arletė plepėjo lenkiškai ir lietuviškai, o mokslą dabartinėje Kauno S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijoje krimto vokiškai, lietuviškai ir lotyniškai.
Apdovanojimas buvo netikėtas
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir 1941-aisiais mirus šeimos galvai, Polet šeimos laukė rimti išbandymai. Arletė iš ryto lankė gimnaziją Rotušės aikštėje, o po pamokų sekretoriavo „Kauno prekybos namuose”, Laisvės alėjoje. Į namus Aukštaičių gatvėje ji sugrįždavo tik šeštą vakaro pėsčiomis, nes autobusai jau nebevažinėjo. 1944-aisiais ponia Polet su savo dukromis pasitraukė į Nyderlandus, o vėliau apsigyveno Belgijoje.
Tournai miestelio ramybę ponia Arletė jau po pusantrų metų iškeitė į gimtojo Paryžiaus šurmulį. „Girdėjau, kad Jungtinių Tautų Organizacija ieškojo sekretorių, mokančių kalbų, stenografuoti ir rašyti mašinėle, tad dalyvavau konkurse Briuselyje. Išlaikiau egzaminus ir mane priėmė. Pirmą sykį grįžau į gimtąjį miestą, kurio visiškai nepažinojau. Ir – visai viena!”- linksmai pasakojo ponia Arletė. Ji yra gyva 1948-ųjų gruodžio 10 dieną JTO Generalinės Asamblėjos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos liudininkė.
Į savo jaunystės šalį ponia Arletė sugrįžo tik nepriklausomybės metais: sovietai vizos nei jai, nei jos vyrui nedavė. Grįžusi labai nustebo: jos tėvo kapas, padedant Žanetai Maršand, iš kapinių Vytauto prospekte buvo perkeltas į Petrašiūnus. Žano Baptisto Polet amžinojo poilsio vietą Arletės bendraamžė draugė prižiūri iki šiol.
„Lietuva man brangi, nes tai – jaunystės kraštas”, – šiltai sužibo A.Šelenbach akys. 2003-iaisiais metais už aktyvią veiklą Olandijos lietuvių bendruomenėje Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus poniai Arletei įteikė ordiną „Už nuopelnus Lietuvai”, Riterio kryžių. Šis apdovanojimas jai buvo gana netikėtas: „Labai nustebau, galvojau, kodėl man? Gražus ir brangus daiktas – jį laikau saugioje vietoje: paliksiu savo sūnui ir anūkei”.
Milda Palilionytė