Ji išgyveno tik 36 metus, bet liko nemirtinga. Jos grožis ir moteriškumas tapo mitais. Ją vadino „Amerikos sužadėtine”. Jos gyvenimo istorija primena liūdną pasaką apie Pelenę. Jos mirties paslaptis neįminta iki šiol.
Savo žavesį Merilina Monro susikūrė pati. Ji lipdė savo pačios paveikslą su pavydėtinu atkaklumu.
Norma Džina Douerti buvo pavadinta Merilina Monro Holivudo kino studijoje „XX Century Fox”. Šiuo vardu ji pasirašė savo pirmąjį kontraktą.
Kupina kompleksų
Ne veltui sakoma, kad žmogus, pakeitęs nuo gimimo gautą vardą, meta iššūkį likimui.
Dvidešimtmetė Merilina nebuvo klasikinio grožio. Jos ūgis buvo 162 cm, o svėrė ji daugiau nei 60 kg. Krūtinės ir klubų apimtis buvo vienoda – 96 cm. Tačiau jos akyse, atrodė, telpa viso pasaulio liūdesys.
Monro turėjo daugybę kompleksų. Vėliau vienas iš jos kritikų parašys: „Nebūti mylimam sulaukus 25-erių arba 35-erių, arba 45-erių – pakenčiama, jeigu tave mylėjo, kai buvai 5-erių. Pasakyti, kad vaikystėje ji nepatyrė švelnumo, – tai pasakyti labai mažai”.
Jos motina buvo Holivudo kino montuotoja. Ši keista ir neprognozuojama moteris nutarė, kad jos duktė taps kino žvaigžde. Mergytei, kuri tik ką išmoko vaikščioti ir tarti pirmuosius žodžius, ji dažydavo antakius, skruostus, darydavo keistas šukuosenas. Motinos žaidimai truko neilgai. Norma nepažinojo ne tik tėvo – užaugusi ji neprisiminė ir motinos. Kai dar buvo visai mažytė, jos mamą paguldė į psichiatrijos ligoninę.
Merilinos charakterį sukūrė baisi vaikiška vienatvė. Mergaitę perdavinėjo iš vienos šeimos į kitą, kol galų gale ji atsidūrė vaikų namuose. Tuomet ji ir suprato, kad atsiremti gyvenime jai nebus į ką, išskyrus save pačią.
Išsigydė mikčiojimą
Iš vaikų namų ją pasiėmė motinos draugė, tačiau iki tol mergaitė spėjo daug ką išgyventi. Keturiolikos metų ji buvo panaši į liūdną senutę.
Pirmoji Normos pergalė buvo mikčiojimo atsikratymas. Juk ji negalėjo ištarti neužsikirsdama nė dviejų žodžių. Trejus metus ji kovojo su šiuo savo trūkumu garsiai skaitydama tekstus. Be logopedų pagalbos ji išsigydė pati ir būdama šešiolikos kalbėjo nemikčiodama. Tačiau tai jai neatnešė laimės.
Norma jautėsi niekam nereikalinga. Dieną ji dirbo gamykloje, vakarais lankė merginų žavesio mokyklą. Kai gamyklos korespondentas padarė keletą jos nuotraukų ir viena pateko į žurnalą, Norma, pasiėmusi jį, nukeliavo tiesiai į agentūrą ir pareiškė norą tapti fotomodeliu. Ji ėmė reklamuoti maudymosi kostiumėlius.
Mergina savarankiškai sportavo, užsiėmė gimnastika, grūdinosi šaltu vandeniu. Kartą, žurnalisto paklausta, kas ją išmokė tokios judesių gracijos, Merilina atsakė: „Aš išmokau judėti, kai gimiau, vaikščioti – kai buvau vienerių, ir nuo to laiko nelankiau jokių pamokų”.
Ji visą gyvenimą bijojo vienatvės. Ar ne todėl taip skrupulingai šlifavo savo išvaizdą? Iš prigimties būdama šatenė, Merilina nuolat dažė plaukus ir niekada nesidegino saulėje. Ji elgėsi su savo veidu kaip dailininkas su drobe: taisė plaukus, lipdė blakstienas, slėpė savo trūkumus grimu. Makiažo gudrybių ji taip pat išmoko pati. Savo išvaizdos niekam nepatikėdavo. Kartą laikraščio fotografas ją užtiko su grimo dėžute rankose ir atversta anatomijos knyga. Ji mokėsi makiažo gudrybių iš anatomijos knygos!
Ant veidrodžio vonioje Merilina lūpų dažais rašydavo gyvenimo tiesas, kurios jai padėtų gyventi. Tas frazes ji nurašydavo iš knygų arba sugalvodavo pati: „Nelauk daugiau, nei gali pasiekti”, „Ne jaudintis, o jaudinti”.
Merilina buvo visiškai abejinga maistui. Visą dieną ji galėjo gerti tik savo mėgstamas apelsinų sultis. Žurnalistams sakydavo: „Aš neteikiu jokios reikšmės maistui ir negaliu pakęsti restoranų – ten pilna žmonių. Kam man tie delikatesai, jeigu yra morkų tyrės, žalių kiaušinių ir pieno? Tai mano maistas”.
„Jeigu aš turėsiu mergaitę…”
Monro į priėmimus ateidavo labai išsipusčiusi, tačiau visada pavėlavusi. „Geriau pavėluoti, nei ateiti nepasiruošus iki galo. Aš nemėgstu skubėti.”
Merilinos suknelės, išstatytos aukcione po jos mirties, kerėjo paprastumu ir lakoniškais fasonais. Merilinai grožis buvo natūralus dalykas. „Nei moteriškumas, nei žavesys negali būti sukurti dirbtinai, – sakydavo ji. – Aš nemėgstu įmantrių suknelių, niekada nenešioju korseto ir kuo rečiau segiu liemenėlę.” Holivudo kosmetologas patvirtino, kad Monro tikrai nenešiodavo liemenėlės, nors jos krūtinė buvo gana didelė, tačiau ji neatrodė nei vulgariai, nei gašliai.
Didelė Merilinos aistra buvo kvepalai „Chanel No5”. Jos frazė, kuria ji atsakė į klausimą „Kuo vilkite, kai miegate?” – „Šanel 5”, tapo kultine.
Vaikystėje jai niekas nesakė gerų žodžių. Ji visą laiką ieškojo dėmesio, paguodos ir supratimo stengdamasi sudominti žmones. Paskutiniame interviu ji pavadino save „pamestu vaiku”. Savo pačios vaiką ji bandė išnešioti du kartus. Abu kartai baigėsi nesėkme.
„Vaikams, ypač mergaitėms, reikia nuolat kartoti, kad jos gražios ir labai mylimos. Jeigu aš turėsiu mergaitę, aš jai nuolat tai sakysiu ir nepaliksiu jos vienos nė minutei”, – kalbėjo Merilina.
Kad nemylėtas vaikas visą gyvenimą kęs sielos skausmą, Merilina žinojo ne iš knygų. Vienatvės banga ją prarijo – paskutinėmis gyvenimo dienomis ji skundėsi draugams ir pažįstamiems, jog yra nelaiminga, negali miegoti, tačiau jiems buvo sunku suprasti, kaip graži, garsi ir turtinga moteris gali kuo nors skųstis. Monro išgėrė per daug migdomųjų. Tačiau ši mirties versija iki šiol daug kam kelia abejonių…
Izabelė Ertulytė