Grąžinkite jį gandrui!

Jaunėliai ir vyresnėliai šeimoje balansuoja prie meilės ir neapykantos ribos. Vieną akimirką jie – neperskiriami draugai, kitą – mirtini priešai. Tėvus guodžia viena mintis: išaugs. Juk, tiesą sakant, jie ir patys vaikystėje buvo jaunėliai arba vyresnėliai…

Nomeda Marčėnaitė, iš televizijos ekrano mums spinduliuojanti toleranciją, pasirodo, vaikystėje savo jaunesnę seserį Rusnę skriausdavo iš visos širdies. O ši, beje, niekada nepiktnaudžiavo „mažytės“ statusu ir be proto mylėjo vyresnėlę.

Nomeda teigia nė kiek nesistebinti, kai pažįstami skundžiasi, esą pirmagimis baisiai nemėgsta jaunėlio. „Ne tik kad nemėgsta, bet ir nudobtų, jei galėtų“, – juokiasi ji.

Maištinga auklė

Nomeda prisimena, kad tik gimusia sesute ji labai džiaugėsi, tačiau vos tėvai pastatė ją prie vežimėlio, kilo nenugalimas noras šios pareigos nusikratyti.

„Vieną dieną parke tiesiog ėmiau ir išpurčiau savo seserį iš vežimėlio. Aš norėjau žaisti su draugais, tad pamaniau, jei partempsiu ją kaukiančią namo, tėvai supras, kad Rusnei reikia jų priežiūros.“ Tačiau istorija baigėsi priešingai. Viską pro langą stebėjęs tėtis iškaršė vyresnėlei kailį. „Tris valandas dirbtinai blioviau, bet sąžinė visai negraužė“, – prisipažįsta pašnekovė.

Kai jai įgrisdavo nuolatinis sesers sekiojimas, ji „netyčia“ priverdavo jaunėlę durimis. O smagiausia buvo ją maustyti, mat Rusnė šventai tikėjo visais dičkės prasimanymais.

„Vieną talonėlį slapčia įsikišdavau į burną, o kitą sesers akivaizdoje nuleisdavau klozete. Paskui, jos nuostabai, ištraukdavau talonėlį iš burnos ir aiškinau, jog turiu bendrą sistemą su kanalizacija.“

Tačiau kitiems savo sesutės N. Marčėnaitė terorizuoti neleisdavo. „Rusnės vardas tada buvo neįprastas, tad kažkas ėmė ir pakrikštijo ją Ruske. Tai tas kažkas kaip reikiant gavo į nosį nuo manęs.“

Rusnė Nomedai tebėra mažutė iki šiol. „Aš per daug globėjiška, o Rusnę tai kartais erzina. Ji pati mielai imtųsi globoti“, – prisipažįsta pašnekovė.

Tačiau seseris sieja ypatingas ryšys. Jos tarsi dvynės. Būna, kad žmonės net supainioja.

Gelbėtojas mušeika

Nuskriaustųjų gelbėtojas Jonas Stanevičius iš „TV3 pagalbos“, kai buvo pyplys, su dviem savo sesutėmis – vyresne Tautmile ir jaunesne Elenute – pliekdavosi tris dienas per savaitę, o likusias – taikydavosi.

„Aš buvau vienas tarp mergaičių, tad kovoti buvo nelengva. Kai mamos kantrybė baigdavosi, ji ištremdavo mus į kaimą pas griežtą kataliką senelį. Jis mus kaipmat pažabodavo“, – prisimena pašnekovas.

Ryškaus lyderio šioje trijulėje nebuvo, o jei ir buvo, pasak J. Stanevičiaus, likusieji jo nepripažindavo ir nesivaržydami krėsdavo viens kitam įvairiausias eibes.

Vaikystėje Jonas dainavo „Ąžuoliuke“, tad namuose buvo krūva nuotraukų iš koncertų. Viena jų – pati gražiausia ir svarbiausia, – iš koncerto filharmonijoje.

„Seserys mano akivaizdoje ant šios istorinės nuotraukos prilipdė plastilino nosį. Įsižeidęs sudaužiau jų kambario durų stiklą. Rinkdami šukes dar rankytes susipjaustėm…“

O labiausiai nuo padaužų trijulės kentėdavo kaimynai, mat mažasis Jonukas nuolat kažką kaldavo, o sesutės savo kambaryje šokdavo.

Dabar J. Stanevičius savo sesutes vadina būtybėmis, papildančiomis jo esybę šiame pasaulyje.

Antras tėtis

Viešųjų ryšių kompanijos UAB „Leksusas 11“ direktoriaus pavaduotojas Linas Poška džiaugiasi turėjęs ir vyresnį, ir jaunesnius brolį bei seserį.

„Vyresnysis mane išmokė ne tik rūkyti, gerti, kaimynų trešnes siaubti, bet ir gyvenime reikalingų dalykų – plaukti, važiuoti dviračiu“, – sako Linas.

Vyresnėlis Sigitas Poškus buvęs pedagogiškai griežtas: įmes į vandenį – ir kapstykis. Nors nuskęsti tikrai nebūtų leidęs.

„Už jo peties jaučiausi kaip už mūro sienos. Tikras vyresnėlis – tarsi antras tėtė“, – tikina L. Poška.

Tačiau labiausiai nuo vyresnėlio priespaudos Linas kentėjo jau užaugęs.

„Mano brolis literatas, kol nebuvo vedęs, savo eilėmis kankindavo mane. Neneigsiu, man buvo smalsu, bet jis tiesiog nejausdavo saiko. Dabar, kai įsigijo gerbėją namie, mane iš šių pareigų atleido“, – juokiasi pašnekovas.

Širdį skaudino ir didesnis dailiosios lyties dėmesys Sigitui. Linas prisimena, kad dėl moterų ne kartą teko atsidurti keblioj padėty.

„Kartą būdamas studentas vaikštinėju sau Klaipėdos gatve, o prie manęs pripuola „didmergė“ su priekaištinga išraiška ir priremia prie sienos: ko neskambini, kur dingai? Aš ir dabar bijausi moterų, o tada visas tiesiog drebėjau“, – pasakoja L. Poška.

Be jaunėlio vaidmens, L. Poškai teko būti ir vyresniojo brolio kailyje. „Kaip brolis auklėjo mane, taip aš auklėjau jaunesnę seserį. Padariau iš jos tikrą vyrą. Savo moteriškumą ji ėmė suvokti labai negreit“, – prisimena L. Poška.

Linas sako tempęs seserį vogti trešnių, tik gerti ir rūkyti ją išmokę kiti. „Jau tada susivokiau, kad mergaitei tai nedera“, – šypsosi pašnekovas.

Tačiau šokdinti sesers nepavyko, mat ji nuo mažumės buvusi valdingo charakterio. „Aš pats sunkiai tegalėjau sau suvadovauti, ką jau kalbėti apie ją. Dievulis dalindamas temperamentą į eiliškumą nežiūri.“

Šunybės – iš pavydo

Psichologų teigimu, kenkėjiška brolių ar seserų veikla vienas kito atžvilgiu yra ne kas kita, kaip vaikiškas pavydas. Kadangi vaikas dar nemoka įvardyti tikrųjų jausmų: „aš pavydžiu jaunėliui, jis mano konkurentas“, tai krečia jam eibes.

Konkurencija – sveikas dalykas, taigi vaikų peštynės, pasak psichologės Redos Gedutienės, nėra nenormalus reiškinys. Kita vertus, būtina atkreipti dėmesį, kiek tai tęsiasi ir kokiu intensyvumu.

Pavydas ir konkurencija didėja, jei tėvai tai palaiko. Pirmoji tėvų klaida, pasak R. Gedutienės, yra netinkamas vaiko paruošimas naujagimio atėjimui į šeimą.

„Nereikia aiškinti vaikui, kaip jis turės globoti, prižiūrėti mažylį, nes jis silpnutis, bejėgis. Pirmagimiui kils klausimas: kam? Juk man ir be jo gerai“, – aiškina psichologė. Užtenka tiesiog informuoti, kad gims sesutė ar broliukas ir parodyti vaikui, jog paprašęs jis visada sulauks dėmesio, mylavimo.

Tėvai elgiasi klaidingai ir įrodinėdami vaikams, jog jie lygūs. Pasak R. Gedutienės, vaikams to nereikia. Jie yra skirtingi ir tėvai skirtingai su jais bendrauja.

O principas – tu vyresnis, tad būk protingesnis – prioritetą teikia buvimui mažu. Tokia tėvų pozicija gali išprovokuoti regresinį vyresnėlio elgesį: jis gali prašyti čiulptuko, verkti, griūti ant žemės.

Be to, labai svarbu padėti vaikui įvardyti tikruosius jo jausmus ir jų nemenkinti. „Tėvai turėtų pripažinti vaiko pavydą, pyktį ir paaiškinti, kad tai normalu“, – teigia R. Gedutienė.

Indra Duotaitė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vaikai su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.