Neseniai Klaipėdoje, vieno namo laiptinėje, bandė nusižudyti septyniolikos metų mergina. Tik atsitiktinumo dėka ji liko gyva. Priežastis, nurodyta laikraščių kriminalinėse kronikose, – nelaiminga meilė…
Nelaiminga meilė. Jausmas, kurio nebegali ištverti. Būsena, kai nebenori gyventi. Kalbėjomės su trimis skirtingo amžiaus moterimis, išgyvenančiomis nelaimingą meilę. „Kai širdis taip sužeista, nebenori nieko, tik padėti tašką. Nežinai, kaip pabėgti nuo savęs. Savižudybė tuomet atrodo išeitis”, – savo jausmus aiškina viena iš mūsų pašnekovių 26-erių metų Renata. Ir šiandien, tai prisiminusi, ji grąžo rankas.
„Negaliu nemylėti”
Su Sandra, 19-os metų studente, kalbėjomės Skulptūrų parke. Šiame parke ji mėgdavo susitikti su Vytu. Draugavo trejus metus, pažįstami buvo nuo vaikystės. „Kartą pajutau, kad Vytas į mane žiūri kažkaip kitaip… Tada ir aš pagalvojau: o jis visai nieko… Prirėmiau prie sienos, pabučiavau, ir daugiau nebepaleidau.
Mes buvome puiki pora. Kartu kūrėme ateities planus, svajojome apie vaikus. Jis – mano žmogus. Nesvarbu, kad kai kurių jo savybių tiesiog negalėjau pakęsti: pavyzdžiui, smulkmeniškumo, kai jis iš bet kokio menkniekio padarydavo didžiulę problemą, arba pesimizmo, kuris jam buvo tiesiog įaugęs į kraują. Tuo labiausiai ir skyrėmės. Mes pasipykdavome, juk reikia pasakyti, kas tau nepatinka. Tačiau kai pradėjome pyktis vis dažniau, aš, žinoma, supratau, kad kažkas atsitiko. Kad ir ką darydavau, jam nepatikdavo.
Širsdavau, nes buvau įsitikinusi, kad jis nuo manęs kažką slepia. Kartą vos jam netrenkiau, kai pastebėjau, kad jis atsisukęs nužvelgė pro šalį einančią merginą. „Matai, kokia graži, o tu šiandien į ką panaši?” – pasakė. Man net kojos sudrebėjo… Paskui klube pamačiau jį šokant su kita… Pykau ant jo, ant viso pasaulio ir ant savęs… už tai, kad negaliu jo nemylėti, – Sandra užsidengia rankomis veidą. – Man labai sunku… Nieko labiau netrokštu, kaip jį susigrąžinti. Į jokį kitą vaikiną net pažiūrėti negaliu. Visur akimis ieškau jo… O jam aš nereikalinga. Aš niekam nebereikalinga.”
Vytas draugauja su kita mergina. Bet Sandra vis dar laukia jo skambučio.
„Jis nieko nepaaiškino”
Tai įvyko prieš dvejus metus, rudenį. Su Tomu Renata susipažino taip, kaip susipažįsta tūkstančiai porų, – jis ją užkalbino gatvėje. Renata su pirkiniais skubėjo namo, Tomas vedžiojo savo vilkšunį. Moteris padiktavo savo telefono numerį, ir jau kitą dieną jiedu susitiko.
„Niekada nebijojau naujų pažinčių, nes maniau, kad gerai save pažįstu. Nepasiseks – nieko tokio, kaip nors išgyvensiu. Paprastai per daug ir nesikrimsdavau, jei iš tų draugysčių nieko neišeidavo.”
Ir tąkart Renata galvojo panašiai. „Bet vieną dieną staiga susivokiau, kad tapau nuo jo priklausoma. Aš jau negalėjau savęs kontroliuoti. Tomas man buvo viskas, kiekvienas jo žodis – neginčijama tiesa. Jis buvo labai permainingas. Dabar man atrodo, kad niekada jo nepažinojau. Iš pradžių buvo mielas, dėmesingas, vėliau atšalo, atsitraukė. Vieną dieną jis kartodavo, kokia esu jam svarbi, o kitą stumdavo. Kartą, kai kelias dienas nemačiusi džiaugsmingai puoliau ant kaklo, jis piktai rėžė: „Atšok, ko čia kabiniesi”.
Kartais Tomas su Renata nesikalbėdavo ištisas valandas. Gulėdavo ant sofos ir abejingai žiūrėdavo į lubas, o ji grauždavosi, ieškodavo savo kaltės. Dažniausiai taip ir nesuprasdavo, kas atsitiko.
Vieną dieną jis išėjo. Ištaręs vienintelę frazę: „Pavargau nuo tavęs”. Trenkė durimis. Renata parklupusi ant grindų verkė.
„Nemokėjau būti be jo. Nieko nevalgiau, nieko neįsileidau, net mamos. Uždengiau namuose visus veidrodžius. Tomas neatėjo net savo daiktų. Po savaitės atsiuntė brolį. „Nebelauk Tomo, jis išvažiuoja. Turbūt ir nebegrįš.” Apsipyliau ašaromis, įsikibau jam į atlapus, maldaudama paaiškinti kodėl, o jis žiūrėjo į mane kaip į kokią beprotę. Pagrasinau: „Aš nusižudysiu”. O jis atsakė: „Pasigydyk”.
Nežinau, kaip sugebėjau atsitiesti. Labai pasikeičiau. Tapau atsargi, baukšti, nepasitikiu vyrais. Žinau, kad Tomas gyvena užsienyje, bet dar nevedęs. Nenorėčiau, kad grįžtų į Lietuvą… turbūt nepajėgsiu atsilaikyti jo neieškojusi.”
„Nelaiminga meilė – amžina”
45-erių metų Janina, prisiminusi Frederiko Beigbederio „Meilė trunka trejus metus”, sako, kad meilė gali ir niekada nesibaigti, jei tik ji – nelaiminga.
„Amžius neturi reikšmės. Visi nemylimi, atstumti, įskaudinti žmonės jaučiasi vienodai. Nelaiminga meilė yra amžina. Tai lyg neišsipildžiusi svajonė – juk tu visada turėsi viltį, jog ji kada nors taps tikrove.”
Janina nenorėjo pasakoti, kas nutraukė gražiai prasidėjusią jųdviejų su Romu draugystę. Susipažino abu našlaudami. Vaikai jau buvo užauginti, užgyventas šioks toks turtas. „Džiaugėmės atradę vienas kitą. Vėl pasijutau kaip jaunystėje – norėjau būti graži, pradėjau sportuoti. Tarsi pradėjau gyventi iš naujo. Romas labiausiai žavėjo savo išmintimi…”
Janina svarsto, jog su Romu negalėjo būti kartu dėl to, kad abu buvo pernelyg principingi. Bet išsiskyrė gražiuoju, be pykčio. „Tiesiog ištarėme vienas kitam „sudie”, – susimąsto. – Buvo skaudu. Norėjau tik jo, galvojau tik apie jį, bet niekada šito jam nepasakiau. Kartais atrodė, kad užtenka jį apkabinti, ir jis jau supranta, ką jaučiu. O dabar susimąstau, kad daug kas buvo nutylėta veltui. Jei tik galėčiau dabar ką nors pakeisti… Deja, laiko atgal nepasuksi.”
Jie išsiskyrė prieš dešimtį metų. „Aš jo nepamiršau ir niekada nepamiršiu. Kai paskutinį kartą, prieš metus, prasilenkėme gatvėje, aš buvau su vyru, jis – su žmona. Daugybę kartų norėjau jį sutikti, įsivaizduodavau, kaip tada jausiuosi, kaip jis į mane žiūrės, bet vis prasilenkdavome. O tąkart, kai susitikome, širdis taip suspurdėjo! Maniau, krisiu žemėn. Vėl užplūdo jausmai, nors nepasakėme vienas kitam nė žodžio, net nepasisveikinome. Esu tikra, kad lygiai taip pat jausčiausi ir dabar, jei vėl netikėtai jį pamatyčiau.”
„Nelaimingos meilės nebūna”
… sako psichologas Kęstutis Ridikas. „Meilė negali būti laiminga, kai ji tampa patologine būsena. Žmogus nemiega naktimis, svaičioja apie nebūtus dalykus… Būna, kad ir meilė, kuri sulaukia atsako, vis tiek sukelia kančią. Žmonės nepasitiki vienas kitu, pavydi ir panašiai… Iš tikrųjų laiminga galime vadinti tik ramią meilę – kai nusileidžiame ant žemės.”
Atstumtas arba išduotas žmogus, pasak psichologo, jaučiasi taip, lyg staiga būtų atsivėrusi didžiulė tuštuma. Jis nežino, kur dėti tą laisvą laiką, kurį anksčiau leisdavo su antrąja puse. Išdavystė suduoda smarkų smūgį paliktojo savimeilei. Žmogus jaučiasi vienui vienas, niekam nereikalingas. Kaip artimieji galėtų padėti? Pirmiausia reikia pabandyti kelti jo vertę. Reikia parodyti, kad žmogus jiems yra reikalingas, nesvarbu, kad kažkam pasirodė kitaip. „O tiems, kurie buvo įskaudinti, patarčiau gerai pamąstyti, ką jie prarado, o ką – atrado. Pasverti teigiamus ir neigiamus dalykus. Galbūt ne viskas buvo gerai? Reikia sąžiningai sau pasakyti, ar tas praradimas tikrai toks didelis. Kitas būdas – ieškoti naujo meilės objekto. Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis.”
Anot K. Ridiko, jei patyrusiajam nelaimingą meilę kyla noras žudytis, tai dar nereiškia, kad tai tik dėl meilės. „Tikriausiai išsiskyrimas su draugu ar drauge tiesiog buvo paskutinis lašas. Norą žudytis gali sukelti ir keršto troškimas, noras padaryti aplinkinius nelaimingus. Jei jiems nepavyksta įgyvendinti savo tikslų, jei savižudybė nepasiseka, paprastai suvokiama, kad pasielgta kvailai”, – sako K. Ridikas.
Giedrė Petkevičiūtė