Nurodymas „mokykis gerai ir klausyk vyresniųjų” seniai nebeveiksmingas. Šiuolaikinio vaiko laimei reikia kitko. Dabar svarbiausia išmokti bendrauti. Neatribokite vaiko nuo pasaulio – tai ne apsauga, o trukdymas vystytis.
Intelektas ar gatvė?
Tėvai, gyvenimą skyrę mokslui, ir vaiką nori matyti mokslininką. Savo atžalą jie kuo anksčiau moko skaityti, rašyti, skaičiuoti, užsienio kalbų. Ištisomis dienomis užduotis atliekantis vaikas nebeturi laiko išbėgti į kiemą pažaisti, pasiausti su bendraamžiais, pasikalbėti apie vaikiškai svarbius dalykus. Jei kokį savaitgalį ir pabando pritapti prie kompanijos, neilgai trukus grįžta namo – jam nuobodu. Bet tėvai džiaugiasi: kas, kad neturi draugų, užtat koks vaikelis protingas.
Paauglystės amžiaus pasiekusius tokius moksliukus psichologai vadina neturinčiais normalios socializacijos. Mokslininko karjerą jiems teks pamiršti bent tol, kol išmoks normaliai bendrauti su aplinkiniais: pasisveikinti, atsisveikinti, reikšti pageidavimus.
Socializacija vaikui būtina. Tai visuomenei būdingų nuostatų ir normų priėmimo procesas. Vaikas turi jausti ir potraukį prie kitų, ir baimę, kad gali sulaukti priešiškumo. Šie jausmai arba įsitvirtina, arba išnyksta.
Socializacijos problemų dažniausiai turi pasiturinčių šeimų vaikai. Būtent jiems, sulaukusiems šešių mėnesių, buvo nupirkti skaityti mokantys kubeliai, penkerių metų – nešiojamieji kompiuteriai. Situaciją blogina tai, kad tėvai prašapę darbe ir emocionaliai su jais nebendrauja. Nebūna nei bendrų vakarienių, nei pokalbių prieš miegą.
Atsiradusi naujųjų turtuolių karta bijo gatvės įtakos, kita vertus, nori suteikti savo vaikams tai, ko patys negalėjo gauti arba įsivaizduoja būsiant itin puiku – muzikinį išsilavinimą, kalbų mokėjimą, vos ne nuo pirmos klasės rengia juos stoti į universitetą. Atsiranda nuostata, kad privatus mokymas kur kas geresnis už darželyje suteikiamą, nes „su tais vaikais visokių bjaurybių galima išmokti”. Mažieji auklėjami tapti intelektualais, bet užkertama galimybė emociškai bendrauti su bendraamžiais.
Kelias į visuomenę
Laikyti vaiką izoliuotą galima tik iki trejų metų – tokia psichologų nuomonė. Tarp ketverių ir šešerių metų jis turi išmokti sutarti su bendraamžiais. 12-15 metų tas poreikis itin didelis: paaugliai buriasi į grupuotes, aiškinasi santykius. Vėliau tai praeina ir išauga normali asmenybė, turinti draugų, šeimą, darbą.
Vaikui iki trejų metukų reikalinga beatodairiška meilė. Nereikia bijoti jį išpaikinti. Meile įdiegiamas pasitikėjimas pasauliu. O nejuntant pakankamai tėvų meilės atsiranda nesaugumo jausmas. Tokie žmonės visą gyvenimą ieško, prie ko prisišlieti, tampa sektantais, narkomanais.
Po trejų metų atžalėlę reikia skatinti bendrauti. Nereikia bijoti infekcijų – vaikas turi persirgti jomis. Net keli keiksmažodžiai, nusigriebti smėlio dėžėje, nieko bloga. Ir dar – jei šešerių berniukas nė karto nebus bendravęs su mergaite, jis ir sulaukęs šešiolikos elgsis kaip šešiametis.
Sulaukus dvylikos sielai reikia veiklos. Būtina rasti vaikui užsiėmimą, antraip jis su kompanija eis daužyti žibintų arba „atkirtinės” mobiliuosius telefonus. Amerikiečiai tokio amžiaus vaikus siunčia užsidirbti pirmųjų gyvenime pinigų, tarkime, pardavinėti laikraščių. Pas mus priimta saugoti vaikus nuo suaugusiųjų pasaulio – ir be reikalo.
Trylikamečiai renkasi, kuo būti – pankais, neformalais, gotais. Ir tegul. Tose laikinose gaujose jie randa savo vietą hierarchijoje. Tai irgi svarbi socializacijos proceso dalis.
Šiuolaikiniams tėvams turėtų būti svarbu vaiką ne vien aprengti, apauti, pamaitinti ir suteikti išsilavinimą. Jis privalo išmokti gyventi tarp žmonių. Dabar tai kaip niekad svarbu. Atminkite: bet kokia, net įtartiniausia, kompanija paaugliui – tik žingsnis normalios visuomenės link.
Kosma Baltutytė