Klaipėdos universiteto rektoriui Vladui Žulkui atokvėpis nuo darbų – pasinerti į Baltijos dugną tyrinėti laivų skenduolių. Jis – vienas iš tų uostamiesčio mokslininkų, kurie nepavargo įrodinėti, belstis į sostinės valdžios institucijas, kad universitetas galėtų įsigyti mokslinių tyrimų laivą.
– Kuo ypatinga buvo ši vasara tiriant Baltiją, jos dugne ieškant nuskendusių laivų?
– Sekėsi ne visiškai taip, kaip buvo planuota. Norėjome dirbti su sonaru. Tačiau Krašto apsaugos ministerija jį perdavė tik rugsėjo mėnesį. Šiek tiek dirbome, bet realiai sonarą galėsime naudoti tik pavasarį. Pasinaudojome kariškių patirtimi. Jiems ieškant minų Baltijos jūroje švedų karo laivas aptiko dar nežinomą objektą jūroje ties Palanga. Kitą radinį po vandeniu jūroje netoli Juodkrantės aptiko hidrografinio laivo „Varūna” specialistai.
-Ar tiesa, kad prie Juodkrantės rastas nuskendęs laivas yra ratinis garlaivis „Neringa”?
– Deja, ieškomo laivo neradome. Jis gal dar seklesniuose vandenyse nuskendo, kurių neištyrėme. Ties Juodkrante 35 metrų gylyje rasta žemkasė. Narams apžiūrėjus skenduolį buvo manyta, kad tai ratinis garlaivis. Atidžiau jį ištyrus nuspręsta, kad jūros dugne guli žemkasė. Ne sensacija, bet radinys vis tiek įdomus. Žemkasė buvo naudota gilinti uostui apie 1946 metus. Ji gali būti savotišku technikos paminklu po vandeniu.
– Ar surastų laivų nežadama iškelti į krantą, kad jie būtų matomi ne tik tiems, kurie pasineria į jūros dugną?
-Kas ten kels. Nėra prasmės. Į paviršių keliami tik tie laivai, kurie labai seni ir vertingi. Prieš laivą keliant iš jūros reikia turėti garantijų, kad jį iškėlęs iš vandens į sausumą nepražudysi. Iškeltą laivą reikia turėti kur konservuoti, kur jį vėliau eksponuoti. Tam reikia ir didelių patalpų, ir didžiulių pinigų. Geriau tegu nuskendę laivai ilsisi po vandeniu.
– Ar pavyko ištirti švedų kariškių ties Palanga aptiktą objektą po vandeniu?
– Apžiūrėjus radinį paaiškėjo, kad tai – plokščiadugnis laivas. Jis panašus į baržą ir prikrautas geležinkelio bėgių. Pats laivas gana senas. Jį reikėtų apžiūrėti atidžiau. Paimti ir ištirti laivo korpuso medienos mėginius. Šiaip jau, kai geležinkelio bėgiai atsiduria po vandeniu, atvejis kurioziškas.
– Ar, be nuskendusių laivų paieškų, nardydami turėjote kitokių tikslų ir sumanymų?
– Mūsų Povandeninių tyrimų centras, apie kurį ir sukasi visi darbai, susiję su nuskendusių laivų paieškomis, kartu su Kultūros vertybių departamentu bei Lietuvos radiju ir televizija sukūrė dokumentinį filmą „Nuskendęs pasaulis”. Jo premjera šią vasarą įvyko Lietuvos jūrų muziejuje. Jį žadėta parodyti ir per Lietuvos nacionalinę televiziją. Šitam filmui reikėjo medžiagos. Narai buvo ne kartą pasinėrę prie anksčiau rastų nuskendusių laivų. Juos kartkartėmis tikriname, apžiūrime. Tačiau svarbiausias Povandeninių tyrimų centro entuziastų, kurie dirba visuomeniniais pagrindais, tikslas – ieškoti naujų laivų.
– Ar, tiriant nuskendusius laivus, Klaipėdos universitetui nepraverstų mokslinis laivas, kuriame galėtų dirbti ir mokslininkai, ir studentai atlikti praktiką?
– Turime nedidelį botą su būtiniausia aparatūra. Tačiau mokomasis ekspedicinis laivas universitetui, aš įsitikinęs, reikalingas nuo pat jo įkūrimo.
Gaila, kad 1994 metais neišnaudota galimybė, kai buvo net Vyriausybės pasirašytas dokumentas žlugusios „Jūros” laivą „Raseiniai” perduoti Klaipėdos universitetui. Įmonės likvidatoriai jį pardavė aukcione. Tuometinio rektoriaus Stasio Vaitekūno rezoliucija perimti „Raseinius” taip ir liko tik popieriuje. Pernai vėl pradėjome sukti ratą ieškodami laivo.
– Kokį laivą universitetui, jūsų nuomone, reikėtų įsigyti?
– Jeigu galvotume tik apie studentų jūrinę praktiką, reikėtų labai didelio ir galingo laivo. Buvome radę lenkų burlaivį. Jis toks senas ir nepatogus kad, ko gero, nerastume ir kapitono laivui vadovauti. Jei ir įsigytume, laivo išlaikymas surytų velniškai daug pinigų. Dėl šių priežasčių įsigyti tik mokomąjį laivą atsisakyta. Radome nedidelį, apie 30 metrų ilgio gerą burlaivį. Jame įrengus laboratorijas, laivą lengvai galima pritaikyti moksliniams tyrimams. Toks laivas tiktų ir kadetų mokymui. Tai burlaivis, kuriame galima rengti kruizus, mokslines konferencijas. Laivas įtrauktas į reprezentacinių burlaivių, kurie dalyvauja ir kviečiami į garsiausias regatas, sąrašą. Jis puikiai tiktų atstovauti Lietuvai kaip jūrų valstybei. Toks laivas reikalingas ne tik Klaipėdos universitetui, bet ir Lietuvai.
– Burlaivį radote, o kaip su pinigais?
– Šis laivelis kainuoja palyginti ne tokius jau didelius pinigus. Tačiau universitetas jų neturi. Kreipiamės į Vyriausybę, Seimo narius. Tikimės jų supratimo ir pritarimo. Tokių burlaivių rinkoje nėra daug. Praleidus ir šią progą, universitetas prie jūros dar vieną dešimtmetį gali likti be jūros.
– Ar laivo nebūtų galima įsigyti pateikus projektą Europos Sąjungai ir lėšų gauti iš ten?
– Jau bandėme. Pateikėme projektą įsigyti mokslinei įrangai jūrai tyrinėti. Tačiau jis buvo atmestas vien todėl, kad universitetas neturi laivo. Įsigiję minėtą surastą burlaivį, vėl teiktume projektą mokslinių tyrimų įrangai, kuri brangesnė už patį laivą. Ją sumontavę burlaivyje, galėtume dalyvauti įvairiose mokslinėse ekspedicijose už Baltijos jūros ribų. Studentai atliktų ir vadinamąją burinę praktiką. Visa tai įmanoma, jeigu rasime supratimo ir gausime Vyriausybės bei Seimo pritarimą.
Adelė Žičkuvienė
labai ydomus aprasymas