Žymus lenkų disidentas, intelektualas Adamas Michnikas, dabar vadovaujantis bene įtakingiausiam Lenkijos dienraščiui „Gazeta Wyborcza”, komentuodamas Europos Sąjungos Konstitucijos žlugimą referendumuose Prancūzijoje ir Olandijoje sako, jog pagrindinė liūdno Konstitucijos galo priežastis ta, kad „politinis Europos elitas visiškai diskreditavo save, o politinėmis partijomis besivadinančios grupuotės gina tik tų grupuočių ir politinio elito interesus”.
A.Michniko nuomone, prancūzai ir olandai, „nužudydami ES Konstituciją”, taip pareiškė savo požiūrį į tai, kad nors daugelyje Europos šalių dar laikomasi demokratijos procedūrų, tačiau tik procedūrų: „Mes praradome demokratinį padorumą – pažvelkite, kaip ramiai prieš rinkimus politikai meluoja, dalija tuščius pažadus, o visuomenė lygiai taip pat ramiai susitaiko su šia veidmainyste ir korupcija”.
Negerai įtariu, jog nemenka dalis Lietuvos visuomenės elito dabar vykstančias karštas europietiškas diskusijas slapta norėtų laikyti „europiečių vidaus problema”. O visai be reikalo.
Manyčiau, kad jeigu ES Konstitucijai Lietuvoje referendumo forma būtų surengta akistata su visuomene, rezultatas būtų toks pats kaip ir Prancūzijoje bei Olandijoje. Ir joks „Vilniaus prekybos” už dyką dalijamas alus nebūtų tapęs pakankamai svaiginančiu viliotiniu.
Tad tiems šalies politikams, politologams, intelektualams, žurnalistams bei verslininkams, kuriems atrodo, kad Lietuva jau negrįžtamai laisva, nepriklausoma ir demokratinė, derėtų labai įsiklausyti į A.Michniko žodžius. Ypač toje vietoje, kur kalbama, kad iš pačios demokratijos liko tik demokratinės procedūros. Jeigu teisūs tie politologai, kurie tvirtina, jog tiesiogiai paveikti valdžią piliečiai turi tik per visuotinius balsavimus, tada gali paaiškėti, kad su Lietuvos demokratija prasti reikalai. Juolab kai net per balsavimo procedūras kartkarčiais begėdiškai manipuliuojama viešųjų ryšių technologijomis, pinigais ir kuo palankiau elitui kaitaliojamais įstatymais, reguliuojančiais demokratines procedūras.
Apie Lietuvą čia A.Michnikas kalba. Jos neįvardydamas ir gal net konkrečiai mintyse neturėdamas. Mat demokratinių procedūrų manipuliavimo tradicijos pas mus labai gyvos. Ir ne nuo nemokamo „Vilniaus prekybos” alaus referendumo dėl stojimo į ES dieną jų pradžios dera ieškoti.
Pirmąjį tokio manipuliavimo atvejį jau atkurtos valstybės laikais galime prisiminti 1991-aisiais. Kai netrukus po sausio 13-ąją įvykusios tragedijos jau demokratiškai išrinkta Lietuvos valdžia paskelbė patariamąjį plebiscitą dėl šalies nepriklausomybės.
Turint galvoje, kad tokia rinkėjų „apklausa” įvyko tik praėjus metams po nepriklausomybės paskelbimo, galima įtarti, jog sausio 13-osios tragedija politikams tapo patogiu emociniu užtaisu (kaip viena viešųjų ryšių technologijų). Kodėl net tada valdžia nesiryžo plebiscito paversti referendumu (galiojant gana pažangiam, tačiau griežtam Referendumo įstatymui) – iki šiol neatsakytas klausimas. Tačiau gal jau tada valdančiajam elitui kilo abejonių, ar paprastiems rinkėjams taip arti širdies buvo elito kuriama valdžia?
1992 metais referendume dėl Prezidento institucijos (faktiškai vienam konkrečiam asmeniui) neva iš taupumo prikergtas klausimas dėl sovietų kariuomenės išvedimo. Turėtas labai konkretus tikslas: spekuliuojant piliečių jausmais, padidinti balsuotojų aktyvumą, kartu ir galimybes tuomečiam Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui tapti Prezidentu.
2003 metais, nepasitikėdami visuomenės brandumu, ruošdamiesi referendumui dėl šalies narystės Europos Sąjungoje, politikai ėmė „šlifuoti” Referendumo įstatymą, sumažindami būtiną minimalų dalyvaujančių rinkėjų skaičių ir „tikslindami” rinkėjų sąrašus (nors daugelis naujosios bangos emigrantų net neatsisakę Lietuvos pilietybės).
Galiausiai praėjusių metų rudenį Seimas, kuriam visuomenės nuomonė buvo „aiški”, ėmėsi pats ratifikuoti ES Konstituciją, šios daugelis už ją balsavusių Seimo narių net nebuvo perskaitę.
Bendra šio ekskurso į istoriją išvada iš tiesų siaubinga: jeigu visuomenei per 15 atkurtos valstybės metų ir buvo sudarytos sąlygos dėl nepriklausomybės, Prezidento institucijos, okupacinės kariuomenės išvedimo ir narystės Europos Sąjungoje pareikšti savo valią referendumuose, pasirengimo jiems metu politikos elitas begėdiškai manipuliavo visuomenės nuomone, naudojo viešųjų ryšių technologijas ir kaitaliojo juridines procedūras. Dėl penktosios problemos – ES Konstitucijos – nusprendė, kad visuomenės nuomonės atsiklausti apskritai nebūtina.
Prisiminus, kad nuo 1989-ųjų mažoritarinė rinkimų sistema tapo mišri, po kartą antrasis rinkimų turas buvo naikinamas ir vėl sugrąžintas, – ką paprastas pilietis šiandien gali galvoti apie tokią demokratinę sistemą? Jis tiesiog ja netiki ir mano, kad vadinamasis politikos elitas jį niekina ir laiko nesusivokusiu avinu.
Rytas Staselis