Prezidentas užbėgo krizei už akių

Gal Lietuvoje kilo konstitucinė krizė, kai prezidentas Valdas Adamkus, negalėdamas remtis valdančiąja bei vis labiau aižėjančia dauguma, o tik vadovaudamasis moralės, politinės etikos kriterijais, turi baksnoti pirštu į pasitikėjimo netekusius politikus, kad šie „priimtų atitinkamus sprendimus“? Apie tai „Ekstra“ kalbasi su buvusiu Konstitucinio teismo teisėju bei vidaus reikalų ministru 1999 metais atstatydintoje G.Vagnoriaus Vyriausybėje, advokatu Stasiu Šedbaru ir europarlamentaru, prieš pusantrų metų vadovavusiu laikinajai Seimo komisijai dėl kilusių grėsmių nacionaliniam saugumui, Aloyzu Sakalu.

Standartai politikams stipriai sumenkę

– Konstitucine arba teisine prasme tokios krizės nėra, kadangi prezidentas, pareikšdamas nuostatą dėl neįvardytų pareigūnų (tiesa, atsiliepė patys pareigūnai), labiau rėmėsi savo moraline valdžia, nes tiesioginių teisinių poveikio priemonių nei ūkio ministro, nei juolab sostinės mero atžvilgiu jis neturi, – tvirtina Stasys Šedbaras. – Prezidentas apeliavo į šių pareigūnų politinę kultūrą, tarnybinę sąžinę ir, žinoma, į visuomenės nuomonę.

Toks prezidento žingsnis neturėtų sukelti konstitucinių konfliktų, tačiau, be abejonės, prezidentas vėl rizikavo, kadangi jo pozicijos išsakymas paremtas tam tikru autoritetu. Ir jeigu nėra adekvačios reakcijos, susiduriama su kitokia nuostata, nereaguojama ar reaguojama ne taip, kaip buvo tikėtasi, tai įmanomi du variantai. Arba visuomenė palaikys prezidentą ir tokiems pareigūnams bus didinamas spaudimas, arba visuomenė nepalaikys, o gal liks neutrali. Tokiu atveju prezidentas rizikuoja prarasti vieną kitą populiarumo balą.

Tikiuosi, kad prezidento ėjimas buvo apmąstytas, jis jautė, kad valstybėje gali kilti konstitucinė krizė. Tai, sakyčiau, buvo prevencinė priemonė, noras šiai krizei užbėgti už akių. Teisininkui svarbi ta aplinkybė, kad teisėsaugos institucijos buvo paragintos ištirti tuos įtarimus, kaltinimus, kurie normaliai valstybės gyvenimo tėkmei, verslui labai kliudė. Ir padėti konkrečius faktus prezidentui ant stalo.

– 1999 metais V.Adamkus pareiškė nepasitikėjimą premjeru Gediminu Vagnoriumi. Šiomis dienomis Andrius Kubilius pripažino, jog per vėlai buvo suvokta, kad priešintis tokiai prezidento valiai nederėjo. Tuo metu buvote tos Vyriausybės narys – ar skausmingas buvo premjero apsisprendimas pasitraukti?

– G.Vagnorius savarankiškai priėmė tokį sprendimą. Tačiau to periodo moralinė aplinka ir politinė kultūra buvo visiškai kitokia. Ir tai būta ne vien G.Vagnoriaus klausimo. Prisiminkime, paskyrus finansų ministru R.Matiliauską, iškilo kažkokių prielaidų dėl jo veiklos neskaidrumo ir jis atsistatydino. Buvo ministro J.Galdiko atvejis, kai kilo abejonių dėl gaunamų priemokų už įstatymų rengimą, jis irgi atsistatydino. Buvo ir ministro A.Žvaliausko atvejis, kai suabejota komandiruotės į Švediją tikslingumu. Sprendimas priimtas per keliolika valandų.

Tuo metu ir sau, ir kitiems taikėme visai kitokius standartus. Kur kas aukštesnius. Puikiai žinojau, kad jei tik būčiau padaręs kokią nors klaidą, tai kitą dieną vienintelis kelias – su prašymu pas prezidentą. Tokį požiūrį lėmė suvokimas, kad esame valstybė ir mums turi būti taikomi tokie pat standartai, kokie taikomi kitose civilizuotose Europos šalyse. Tokiame fone G.Vagnorius ir atsistatydino.

– Prezidentas buvo kritikuotas už savo kalbos aptakumą. Kartu ir teisintas, kad aštriau kalbėti trukdo ne tokios jau didelės jo galios, kurios neleidžia ypač kištis į politinį procesą.

– Nesame Rusija, kur prezidentas gali pats atstatydinti vieną ar kitą pareigūną. Tikrai nesiūlau tokios tvarkos įvesti Lietuvoje. Yra ir kita labai rimta priežastis: prezidento pozicija susiformavo daugiausia dėl to, kad ir vienas, ir kitas politikas kaltino oponentą vos ne kriminaliniais veiksmais. Bent jau veiksmais, nederamais politikui, jei kalbėsime apie verslo struktūrų protegavimą. Tačiau tai ir yra tik kaltinimai. Ar jie būtų pagrįsti, ar ne, bet vis tiek labai kenkia valstybės prestižui. Nors beveik neabejoju, kad faktinės medžiagos prezidentas ant savo stalo neturi. Jis jos ir negali turėti, nes nebaigti ikiteisminiai tyrimai.

O tie operatyvinės medžiagos nešiojimai vieną kartą turėtų baigtis. Tačiau nematyti ir jokių požymių, kad būtų efektyviai, aktyviai dirbama tiek su ministro, tiek mero bylomis. Kai kurios bylos lyg baigiamos, kai kurios tęsiamos.

– Ar būtų galima apibendrinti tokių pareiškimų reikšmę teisinės valstybės sampratai, tolesnei jos raidai. Turint galvoje ir tai, kad prezidento lūpomis atėjo signalas, kad ūkio ministro ir mero atstatydinimas – tik mums dar nežinomo proceso pradžia?

– Norėčiau ir aš žinoti, ką reiškia toks pasakymas. Galima spėti, kad tikimasi, jog A.Zuoko žingsnis, stabdant vadovavimą partijai, bus ne paskutinis. Tačiau man labiausiai norėtųsi, kad tuos žingsnius kuo aktyviau skatintų teisėsaugos institucijos. Juk tų kaltinimų nėra daug – jie turi pasitvirtinti arba ne.

Politinėse derybose irgi gali būti labai svarbus prezidento vaidmuo, jei iš koalicijos kartu su ūkio ministru pasitrauktų ir didžiausia ją sudaranti partija. Beje, dėl to šalies jokia tragedija neištiks, kaip kai kas linkęs prognozuoti.

Didžiausias minusas valstybės vadovo reputacijai būtų, jei viskas pasibaigtų tik laikinu A.Zuoko pasitraukimu iš partijos vadovo posto.

– Moralės ir politikos, jų proporcijų klausimas tikriausiai kils dar ne kartą. Ar kada sukursime kokį visuotinai priimtiną receptą?

– Jeigu būtų buvusi pareikšta nuostata, akcentuojanti abiejų politikų netinkamą elgesį, tai gal net būtų buvę daugiau naudos, pareiškimas būtų tapęs efektyvesnis. To lyg ir truputį trūko. Akivaizdu, kad politikoje morale yra įvairiai žaidžiama, tačiau tol, kol tai neišeina į viešumą. Jei jau taip nutinka, tai kriterijai turi būti keliskart didesni nei paprastam žmogui. Kitaip niekada neišbrisime iš to liūno.

Per menkai žinoma ir prastai kontroliuojama, kaip politikai tarpusavyje tvarkosi, kaip pinigėlius partijoms susirenka. O politiko karjeros pabaigai turi užtekti nederamo sakinio, poelgio, netinkamo kontakto. Ir net nereikia, kad teisėsaugos institucijos nustatytų nusikalstamą veiką ar kokį administracinį teisės pažeidimą.

Tokios neva diskusijos, kad prezidentas kelia per aukštus kriterijus politikams, jau yra pavojingos. Per aukštų kriterijų negali būti – tik per žemi. Jei šiuo aspektu prezidentas toliau plėtos savo liniją, tai ji turėtų būti visuomenės suprasta ir palaikyta. Nors tenka pripažinti, kad pati visuomenė nekelia labai didelių reikalavimų, jau lyg ir tapo įprasta, kad politikai gali elgtis kaip įpratę gimtame sodžiuje ir nieko pakeisti nebeįmanoma.

– Skandalų herojai irgi teigia akis išpūtę, kad jais pasitikėjo rinkėjai ir jie nesitrauksią.

– Tokie dalykai tiesiog šokiruoja, yra aukščiausias cinizmo laipsnis aiškinti, kad rinkėjų pasitikėjimas nubraukia visas nuodėmes. Vien už tai, jei būtų mano valia, reikėtų reikalauti atsistatydinimo. Rinkimų rezultatai nebent sukuria kai kurias sunkinančias procedūras, kaip buvo dėl kai kurių Seimo narių, bet nenubraukia jokios atsakomybės.

– Ar sutiktumėte su vis dažniau pareiškiama nuomone, kad tapome rytietiškų tradicijų, ekonominių-politinių klanų tarpusavio kautynių lauku?

– Norėtųsi kiekvieną teiginį pagrįsti konkrečiais įrodymais ar faktais, tačiau kai išgirstu ūkio ministro įsakmiai tildančias frazes Seimo komisijos posėdyje, tai turiu pagrindo daryti išvadas, kad rytietiškos kultūros tradicijos ir metodai skverbiasi ir pas mus. Paradoksalu, tačiau visuomenė tai visai normaliai vertina, žmonės nesutrinka. Tad šis Kremliaus politikų išpuoselėtas ir kai kurių mūsų veikėjų perimamas stilius jau pradeda kelti nerimą.

– Kilus pastarajai sumaiščiai vėl iš naujo prabilta dėl prezidento galių stiprinimo. Kiek plėtotini tokie svarstymai?

– Turiu labai kategorišką nuomonę: dabartinės prezidentui suteiktos galios yra pakankamos ir daugiau jų suteikti vienam asmeniui negalima, nes nesena istorija parodė, kad vieną asmenį paveikti kur kas lengviau negu visą parlamentą.

Politikai turi talkinti prezidentui

– Prezidentas, turintis aukščiausią moralinį autoritetą, turėjo padaryti tokį pareiškimą, nes kitaip jis to autoriteto paprasčiausiai būtų netekęs, – sako Aloyzas Sakalas. – Ar kils konstitucinė krizė ar ne, priklausys nuo to, kaip į dabartines problemas žiūrės kiti du veikėjai – Seimo pirmininkas ir ministras pirmininkas. Jeigu A.Paulauskas ir A.M.Brazauskas laikysis moralios politikos nuostatų, tai turėtų reaguoti į prezidento pareiškimą. Jeigu vadovausis kitokiomis nuostatomis ir laikys žmogų nekaltu, kol teismas nepasako kitaip, t.y. kalbės apie kriminalinę, o ne moralinę atsakomybę, tai tam tikra krizė gali kilti. Švelniai tariant, matytume akivaizdų aukščiausių šalies pareigūnų tarpusavio nesusikalbėjimą.

Jeigu du šie politikai nori elementaraus valdžių sutarimo, tai jie turi talkinti, o ne prieštarauti prezidentui. O jeigu jie linkę ginti klaninius interesus arba užsiimti grynai pragmatine politika šnekėdami apie koalicijos reikšmę, tai konflikto išvengti nepavyks.

Vis dėlto manau, kad aukščiausi pareigūnai yra valstybininkai ir bandys vengti konfrontacijos bei rasti bendrą sutarimą.

– Regis, linkstama keliauti antruoju keliu: kalbama apie „konkrečius faktus“, o apie moralinę atsakomybę nenorima per daug užsiminti?

– Regis, bet dar nedėčiau galutinio taško ir palaukčiau birželio pabaigos, kai žodį tars Seimo komisijos. Be abejo, nuomonės – tų, kuriems svarbūs moraliniai kriterijai, ir beatodairiškai ginsiančių savo kolegas – išsiskirs. Tačiau manau, kad į skandalus papuolę politikai turės įsiklausyti į prezidento nuomonę ir anksčiau ar vėliau atsistatydinti.

– Vis garsėja kalbos apie pirmalaikius rinkimus, jei ūkio ministras su Darbo partija trauktųsi iš koalicijos.

– Konstitucijoje yra aprašytos sąlygos tam, kad jie įvyktų. Gali pats Seimas pasileisti, bet už tai turi balsuoti 96 Seimo nariai. Kur jūs tokių rasite? Kas balsuos už tai, kad nuo rytojaus savanoriškai nebetenka darbo? Tokių žmonių nerasite, nes daugelis jų į Seimą atėjo pirmą ir paskutinį kartą, žino, kad daugiau jų niekas neberinks. Dalis atėjo tvarkyti savo verslo ir Seimas jiems yra tik gera priedanga.

Kiti Seimo paleidimo mechanizmai irgi nerealūs, tad kalbos apie Seimo pasileidimą yra tuščios.

– Kaip pasiekti lemtingų pokyčių, kad visuomenei grįžtų pasitikėjimas savo valstybe ir valdžia?

– Pradėti reikėtų nuo partijų reiklumo savo nariams. Kol Lietuvoje smulkmena atrodys tai, kad ministras proteguoja savo įmones, ar sostinės meras kalbės apie per aukštus moralinius kriterijus, tol moralios politikos ir pasitikėjimo nebus. Tokiems veikėjams ne vieta politikoje.

– Daug kas šioje krizėje priklauso nuo premjero. Ar galėtumėte bandyti prognozuoti jo artimiausius žingsnius?

– Norėčiau, kad jis būtų ryžtingesnis, bet jis gali pasielgti panašiai kaip ir R.Pakso skandalo metu. Pradžioje kalbėjęs apie teatrą ir komediją, kurią reikia baigti, vėliau, gavęs daugiau medžiagos, staigiai pasikeitė ir tapo ryžtingas R.Pakso pašalinimo šalininkas. Ir dabar jis laukia komisijų išvadų. Toks atsargumas yra įgimta jo būdo savybė, kurią jis dar labiau išsiugdė, dirbdamas įvairiose valstybės struktūrose iki nepriklausomybės. Vis dėlto manau, kad tą būsimą sprendimą jau reikėjo priimti gerokai anksčiau. Pagal Vakarų standartus politikai už kur kas švelnesnius pažeidimus, nei padaryti Lietuvoje, atsistatydina ar atleidžiami iš pareigų. To atsakingumo dar neišmokome – su savo šešėliais mūsų politikai į balą tempia ir visą valstybę.

Rimantas Varnauskas

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Politika su žyma , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.