Mažojoje Lietuvoje, rašytojos Evės Simonaitytės tėviškėje, gimusio, o dabar Vokietijos piliečio Jono Skėrio iniciatyva prieš metus buvo restauruotas valstybės saugomas architektūrinis paminklas – Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia.
Šiuose 1908 metais pastatytuose Dievo namuose, kuriuose nūnai meldžiasi 120 parapijiečių, buvo restauruoti ir vieninteliai Lietuvoje išlikę autentiški meistro P. B. Voelknerio vargonai. Virš altoriaus vaivorykštės spalvomis vėl nušvito 1905 metais Kenigsberge Prūsijos dailininko R. Zyberto sukurti ir imperatorienės rūpesčiu kylančiai Vanagų bažnyčiai padovanoti vitražai „Šv. Petras” ir „Šv. Povilas”.
Idant būtų atstatyta 70-ies metų griūvanti bažnyčia apgadintomis sienomis, kiauru bokštu ir stogu, išdaužytais langais, Jono Skėrio pastangomis buvo surinkta 51 022 litų aukų. Jis pats, šių metų rugpjūtį iš Vokietijos atvykęs į bažnyčios pašventinimo pamaldas, padėkojo visiems kilniaširdžiams rėmėjams, bažnyčios vadovams eilėmis: „Tegu ilgai ant kalvelės šios ši bažnyčia stovės, vidury jos bus apsakomas Dievo žodis žmonėms. Ir tebūna jis kelrodžiu jiems”.
Sugrįžęs iš karo ir lagerio
Šių metų vasarą aštuoniasdešimties metų sulaukęs Jonas Skėris su žmona Marta jau devintąjį kartą aplankė savo gimtinę. „Esu Vokietijos pilietis, tačiau save laikau lietuvininku. Vanagų bažnyčioje esu krikštytas, konfirmuotas, čia įregistravau savo santuoką, krikštijau du savo sūnus ir dukrą. Gimtinėje su žmona šventėme savo auksines vestuves. Taigi mano širdis – čia.
Gimiau 1922 metais, mažažemio ūkininko šeimoje, tuo laikmečiu, kai kraštą valdė prancūzai, – prisimena ponas Jonas. – Mano tėvas, I pasaulinio karo belaisvis, grįžęs iš Rusijos pasiligojęs, vedė ir įsikūrė viename iš E. Simonaitytės romanų aprašytame vienkiemyje, turėjo 8 ha žemės. Aš lankiau Vanaguose pradinę mokyklą, aštuonklasę liaudies mokyklą, vėliau mokiausi Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje studijavau Mokytojų seminarijoje, Pedagogikos fakultete”, – pasakojo senolis.
Kai Klaipėdos kraštą okupavo hitlerininikai, 1940 metais Jonas Skėris išvyko į Rytprūsius, Milzeką, studijuoti pedagogikos. Bet vos išlaikęs egzaminus, buvo pašauktas į kariuomenę, kuri žygiavo į Rusijos gilumą. 1944-ųjų gruodį Jonas Skėris pateko į rusų nelaisvę.
„Drauge su 5 000 vokiečių, rumunų, vengrų belaisvių patekome į lagerį Kijeve. Statėme vagonų remonto fabriką. Aš mokėjau anglų, lotynų, rusų ir vokiečių kalbas, todėl man teko vertėjauti.
Užklupus dizenterijai, didelė lagerio belaisvių dalis iškeliavo į kapus. Mano gyvybę išgelbėjo jauna žydaitė gydytoja. 1947 metais mane paleido į Lietuvą”, – pasakojo pašnekovas.
Įkūnijo jaunystės svajonę
Iš lagerio gimtinėn grįžusiam Jonui Skėriui Švietimo ministerija neleido dirbti mokytoju. Pasimokęs sąskaitybos pedagogas dirbo kolūkio buhalteriu, vėliau banko tarnautoju.
„Kadangi Lietuvoje neturėjau teisės mokytojauti, sugalvojau su šeima išvykti į Vokietiją. Su žmona Marta gimtinę palikome tik su kuprine, lašinių paltimi ir dviem sūnumis.
Brėmene teko iš naujo laikyti egzaminus, ir ne tik vokiečių kalbos, bet ir matematikos, geografijos, visų pagrindinių disciplinų.
27-erius metus dirbau 11 000 gyventojų turinčiame miestelyje suaugusiųjų aukštesniosios mokyklos rektoriumi. Išleidome į mokslus sūnus Hansą ir Henriką, ir svetur mums gimusią dukrą, pasistatėme namą”, – pasakojo pedagogas.
Vėliau pridurs, jog buvo išrinktas to miestelio tarybos nariu, pasinėrė į visuomeninę veiklą, įkūrė vokiečių – prancūzų kultūros draugiją, senjorų ratelį.
Lietuvininko širdis ir bankininko patirtis
„Kai Lietuva tapo laisva, raudojome džiaugsmo ašaromis”, – prisimena J. Skėris. Užmegzti ryšius su šimtais kraštiečių šeimų ponui Jonui nebuvo sunku; apie jo visuomeninę veiklą rašė Vokietijos laikraščiai.
Išeiviai iš Mažosios Lietuvos 1989 metais atvykę paviešėt į Juknaičius, netrukus pradėjo gauti laiškus iš giminių Šilulėje, Pagėgiuose, ir kartais mokytojas prasėdėdavo pusę dienos, kol juos, parašytus lietuviškai, išversdavo vis augančiai bičiulių miniai.
Tuomet ponas Skėrys ir ėmėsi vykdyti tėviškės bažnyčios atstatymo misijos. Mat širdį šitiek metų gildė mylimai rašytojai Ėvei Simonaitytei, su kuria kadaise draugavo, 1958 metais duotas pažadas…
„Tai išvyksti? Aš mirsiu pirma tavęs, Skėri. Pažadėk man, kad jei rasi galimybę, išsaugosi mūsų bažnyčią”, – prisakė anuomet Mažosios Lietuvos metraštininkė.
„Tikėjimas, malda man teikė stiprybės per visas gyvenimo audras, išgelbėjo man gyvybę. 1996 metais nuvykau į pamaldas Vanaguose. Vaizdas buvo liūdnas, nors verk: stogas kiauras, iš bokšto vidun sruvo vanduo ir pūdė medieną, beveik griuvo mūrai… Bažnyčios kasa buvo tuščia. Bet aš mąsčiau kaip bankininkas,- juokėsi ponas Jonas.
J. Skėris išsiuntė 180 laiškų kraštiečiams net į Australiją, Jungtines Amerikos Valstijas, Šveicariją… Paskelbė prašymus laikraščiuose „Memel Dampfboot” ir kituose, smulkiai aprašęs Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios istoriją. Kreipėsi per žiniasklaidą į vaikystės draugus, kažkada gyvenusius Vanaguose, Dygliuose, Agluonėnuose, Ašpurviuose: „Padėkit atstatyt mūsų tėvų statytą šventovę”.
Pasitaikė tokių mažų stebuklų, jog atsišaukė net Jonuko vaikystės dienų bičiulė, paštininkės dukra Evikė, su kuria basi penkiamečiai lakstė po prieškarinius Vanagus… Lėšų skyrė Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė, abiejų šalių evangelikų liuteronų bendruomenės. – „Net vienas Vokietijos parlamentaras, prieš keletą metų su delegacija lankęsis Klaipėdos krašte, man paskambino iš lėktuvo: „Kur rasti tą tavo bažnyčią?” Ir ją aplankęs, padovanojo tūkstantį dolerių”, – linksmai pasakojo žmogus.
Šiandie, kai „atgimusioje” Vanagų bažnyčioje per sekmadieniais vykstančias pamaldas parapijiečiai klausosi malonaus tembro vargonų, ir gėrisi spindinčiais vitražais, tikėtina, jog kaimo senbuviai prisimena, ką rašė Evė Simonaitytė 1909 metų pašventinimo proga:
„Niekas bažnytėlėje neblizga nei auksu, nei kristalais, nei pigiais papuošalais. Bažnyčia graži savo naujumu, savo paprastumu. Šone sakykla, per vidurį altoriukas, abu iš kuklaus medžio, dengti purpuru. Ant altoriaus mūka – medinis kryžius su sidabriniu Kristaus kūnu. Vitražuose atvaizduoti Petras ir Povilas – apaštalai. Vienas su baisiai dideliu raktu, kitas pasirėmęs ant kardo…” O čia viešėjęs Jonas Skėrys apgailestauja nebent dėl to, kad šią vasarą negalėjo vargonais pagroti mėgstamiausios giesmės „Imk mano ranką”, nes buvo atsivežęs giesmyną be natų…
Ivona Žiemytė