Lietuvos žurnalistų autoklubo prezidentas Valdas Juozas Vilūnas, anksčiau dirbęs „Keliai. Mašinos. Žmonės” ir kai kuriose kitose televizijos laidose, sako prieš daugelį metų lenktyniauti pradėjęs todėl, kad gerai suprastų tai, apie ką kuria laidas.
„Visą gyvenimą mano darbas buvo susijęs su žiniomis ir automobiliais. Prieš aštuonerius metus mėgėjiškose slalomo rungtynėse esu laimėjęs antrą ar trečią vietą. Be to, dalyvavau ir ralyje aplink Lietuvą – kad sužinočiau savo galimybių ribas.
Lenktynėse perpratau, kodėl negalima važinėti išgėrus, kodėl reikia segtis diržus ir kas yra saugus greitis. Tiesa, jau kokius šešerius metus nebelenktyniauju. Nebedirbu ir žurnalistu – mano darbas dabar susijęs su viešaisiais ryšiais ir renginių organizavimu”, – pasakoja V. J. Vilūnas.
Kokia buvo pirmoji pažintis su automobiliu?
Tai buvo labai seniai, buvau gal kokių septynerių. Turėjome kaimynę – moterį, kuri vairavo sunkvežimį. Taigi kartą su broliu įlindome į tą sunkvežimį ir maigėme maigėme pedalus, kol staiga mašina pajudėjo ir įvažiavo į stulpą… Buvome visai maži, į mokyklą dar nėjome, bet susidomėjimas automobiliais jau buvo – lįsdavome į visas mašinas bent jau vairo pasukioti.
Gal pomėgiu automobiliams užkrėtė tėvai?
Mano tėvai buvo paprasti darbininkai, automobilio neturėjo. Tais laikais mokyklose būdavo vadinamasis darbinis mokymas, ir buvo galima įgyti vairuotojo kvalifikaciją. Taip ir išmokau vairuoti. O vėliau, kariuomenėje, išmokau vairuoti ir ekstremaliomis sąlygomis. Sovietmečiu ten nebuvo žieminių padangų, tai važinėdavau su vasarinėmis per plikledžius. O paskui, jau dirbdamas žurnalistu, nusprendžiau pradėti lenktyniauti nuo slalomo varžybų. Dabar esu Lietuvos žurnalistų autoklubo, įsikūrusio 1996 metais, prezidentas, todėl ir pirmąjį birželio savaitgalį pajūryje vykusiame Tarptautiniame žurnalistų ralyje nedalyvavau, nors gal ir norėtųsi – tenka kažkam viską organizuoti.
Ar pritaikote lenktynėse įgytą patirtį miesto gatvėse?
Važiuodamas dabar jaučiuosi daug saugiau, nedarau avarinių situacijų, o jeigu į jas pakliūvu, lengviau yra išsisukti. Lenktynės turi būti trasoje, o ne gatvėse ir keliuose.
Ar pritariate nuomonei, kad kiekvienas vairuotojas dėl savo saugumo turėtų pasimokyti ekstremalaus vairavimo?
Tiems, kurie važinėja kasdien, to iš tiesų reikėtų išmokti. Ypač svarbu įgusti važiuoti slidžiais, apneštais keliais, kad atėjus žiemai netektų išsigąsti. Be to, nebūtina mokytis savarankiškai. Dabar yra lenktynininkų, kuriančių vairavimo mokyklas, ir tie, kurie nori pasitobulinti, trenerių tikrai suras. Esama tokių profesionalių lenktynininkų, mokančių vairuoti, kurie sugeba sudėtingus dalykus paaiškinti labai paprastai. Bet visiems „Vakarų ekspreso” skaitytojams linkiu, kad važinėjantis kuo mažiau nutiktų visokių „ekstremumų”.
Kokie automobiliai, jūsų nuomone, tinkamiausi lenktyniauti?
Kiekvienas žmogus pagal poreikius ir išgales nori išspausti iš turimo automobilio maksimalų rezultatą, ir vienam tai pasiseka padaryti su golfu, kitam – gal tik su „Mitsubishi Lancer Evolution”. Viską lemia kadrai, o ne tik automobiliai. Sportiškas yra „Subaru”, jau minėtas „Mitsubishi”, bet taip pat sportinis automobilis gali būti ir golfas ar koks opelis – tai priklauso nuo vairuotojo.
Lenktyniaudavote su savo automobiliais?
Su savo lenktyniavau tik mėgėjų ralyje, o paprastai važiuodavau su pardavėjų duodamais automobiliais. Esu lenktyniavęs su „Renault Clio”, „Rover Mini Cooper”, „Volkswagen Golf”. Tokio, kokį vairuoju dabar – „Volvo Cross Country” – lenktynėms būtų gaila. Iš automobilio išspaudi visus syvus, vairavimas yra ekstremalus, viskas dėvisi, dyla, ir negali praeiti be pasekmių.
Lenktynėse automobilių negailite, o pataisyti ar mokėtumėte?
Galėčiau padangas pakeisti ar kokį akivaizdų gedimą sutvarkyti, pavyzdžiui, prikabinti nukritusį duslintuvą. Gal mokėčiau taisyti žigulius, volgą – paprastus automobilius. Šiuolaikiniai automobiliai pernelyg sudėtingi, kad būtų galima prie jų lįsti.
Nesvajojate apie sportinį automobilį?
Apskritai automobilių esu turėjęs tiek, kad net nenorėčiau vardyti. Dabartinis mano „Volvo” su dyzeliniu varikliu yra patogus, saugus, ekonomiškas. Man jis optimalus. Pasvajočiau nebent apie visureigį – tikrą, ne vadinamąjį parketinį.
Per šešiolika žurnalistinio darbo metų tikriausiai sukūrėte ir tokių reportažų, kuriuos prisimenate iki šiol?
Vienas labai įstrigo. Na, jis su automobiliais nesusijęs – kriminalinis, – bet įspūdinga tai, kaip padėjo policininkams. Kartą laidoje „01. 02. 03” rodėme apie ieškomą asmenį. Policijos pareigūnai kaip tik tuo metu užėjo patikrinti vieno sodo namelio, kuriame ir buvo tas laidos herojus. Kadangi nusikaltėlis nespėjo iššokti pro langą, tai pasislėpė už televizoriaus. Policininkai pažiūrėjo tą laidą ir nuėjo išjungti televizoriaus, o už jo sėdi kaip tik tas, apie kurį ką tik pranešė…
Giedrė Norvilaitė