Susisiekimo ministerija tęsia nelinksmą tradiciją – paskutiniąją spalio dieną, prieš Vėlines, pagerbė žuvusiuosius Lietuvos keliuose. Visa ceremonija įvyko automagistralės Vilnius-Klaipėda aukščiausioje vietoje, kur prieš porą metų šios ministerijos ir Pasaulio lietuvių kultūrinio ryšių centro iniciatyva buvo pastatytas aukuras. Padėta gėlių, uždegta žvakučių. Akcija bandoma priminti visiems, kurie keliauja automobiliais, kiek Lietuvos keliuose įvyksta tragiškų įvykių.
Tradicija graži, bet liūdna. Tiesiog proga pamąstyti apie savo vairavimą, prisiminti kasmet vis labiau stebinančią ir gąsdinančią statistiką. Vien per šių metų devynis mėnesius Lietuvos keliuose įvyko arti penkių tūkstančių eismo įvykių, kurių metu daugiau kaip penki šimtai žmonių žuvo ir per šešis tūkstančius buvo sužeisti. Tai labai daug gyvybių ir labai daug suluošintųjų, kurie, nors ir liko gyvi, tačiau galima drąsiai teigti – jų gyvenimai sugadinti.
Ne tik Susisiekimo ministerijos atstovai, susirinkdami aukščiausioje automagistralės vietoje, atkreipia dėmesį į keliuose vis dažniau įvykstančias tragedijas. Galima sakyti, kad kone kasdien turime galimybę apie tai pamąstyti net ir važiuodami automobiliu. Lietuvoje, greičiausiai kaip niekur kitur pasaulyje, žuvusiųjų keliuose artimieji stengiasi savo pagarbą gėlėmis ir žvakutėmis išreikšti ne tik ten, kur jų artimieji palaidoti, bet ir tose vietose, kur jie žuvo. Todėl pervažiavę per visą šalį, ko gero, neatrastume nė vieno didesnio kelio, kurio pakelėse nedegtų žvakutės, ženklinančios kažkada įvykusios nelaimės vietą. Gėlių ir liepsnelių ypač pagausėja per Visų šventųjų šventę, Vėlines. Ir šiomis dienomis važiuojantieji į kapines pakelėse galėjo stebėti buvusių įvykių vietose degančias žvakutes, pamerktas gėles. Artimieji kai kur tvarkosi taip, kaip ant tikrų kapų. Kartais dirbtinės gėlės kalamos net ant medžio kamieno.
Dar nelabai seniai buvo kilusi diskusijų banga apie masinį norą kelkraščiuose žymėti buvusių tragedijų vietas. Buvo kalbinami vairuotojai, iš kurių dažnas pasisakė prieš tokią tradiciją. Nėra smagu, kai vairuojant automobilį esi priverstas pastebėti vietą, kur žuvo žmogus. Psichologai antrino, kad tai gali emociškai paveikti vairuotoją, kuris nori nenori sužino, kad štai čia, šioje vietoje, įvyko tragedija. Be to, koks tikslas metų metais prisiminti tą vietą, kur žuvo artimasis? Suprantama, jeigu uždegama žvakutė iš karto po mirties. Tačiau kam įrengti savotiškas kapinaites pakelėse ir jas metai iš metų prižiūrėti? Juk yra žuvusiojo kapas, kurį ir reikėtų lankyti.
Galbūt Susisiekimo ministerijos darbuotojams reikėtų pagalvoti ir apie kitą iniciatyvą. Pavyzdžiui, pakviesti žuvusiųjų keliuose artimuosius per Vėlines į simbolinę pagerbimo vietą. Na, kad ir prie minėto aukuro, ar dar kitur, kur vienoje vietoje žvakelės būtų deginamos būtent už žuvusiuosius visos Lietuvos keliuose.
Ši diskusija – ar puoselėti žuvusiųjų atminimą deginant žvakes pakelėse – jokiais radikaliais sprendimais nepasibaigė. Gal todėl, kad niekas nenorėjo griežtai ir kategoriškai žuvusiųjų keliuose artimiesiems uždrausti atlikti šią ceremoniją. Skaudi tema, gali užvirti daug aistrų. Tačiau kodėl atskirti žuvusiuosius keliuose nuo, tarkim, žuvusiųjų darbo vietoje ar paskendusiųjų. Galų gale, nuo paprasčiausiai mirusiųjų, na kad ir ligoninėje. Ar čia netektis mažesnė? Ar mažiau skaudu? Šiandien sunku įsivaizduoti, kad paguldyti į ligoninę palatoje ant lovos rastume gėlių ir žvakutę. O gal žuvusiųjų keliuose artimieji taip nori išreikšti savo kaltę dėl čia įvykusios tragedijos?
Susisiekimo ministerija parodė gražų pavyzdį, kaip vienu metu vienoje vietoje galima pagerbti ir prisiminti visus žuvusiuosius. Ir atkreipti dėmesį į vis dažnėjančias nelaimes. Visame pasaulyje yra minimos aukos – vėžio, AIDS ir t.t., tačiau tam visada parenkama vieta ir laikas. O kiekvieną žuvusįjį asmeniškai gal vertėtų pagerbti ten, kur jis palaidotas arba tiesiog savo širdyje.
Violeta Vilkauskaitė