Priklausomybės nuo narkotikų atsiradimas paprastai yra nepastebimas, o žmogus suvokti ir pripažinti, jog yra priklausomas, nenori. Tai nutinka tik tuomet, kai liga būna įsibėgėjusi. Jaunuoliai, kurie linksminasi svaigindamiesi savaitgaliais, dažnai mano, jog tai tėra žaidimas. Toks požiūris yra psichologinė gynyba ir jis yra klaidingas.
Praranda svorį
Klaipėdos psichikos sveikatos centro vyriausiojo gydytojo Aleksandro Slatvickio teigimu, žmogus iki tam tikro laiko iš tiesų kontroliuoja vartojimą, tačiau anksčiau ar vėliau ateina metas, kai atsiranda priklausomybė ir tuomet jau ji diktuoja žmogui, kiek jis turi suvartoti svaigalų.
Bėgant laikui, žmogaus, vartojančio narkotines medžiagas, išvaizda gali keistis, bet tai yra susiję ne tiek su narkotikų poveikiu, kiek su kintančiu gyvenimo būdu.
Kiekvieną kartą vartojant atsparumas narkotinių medžiagų neigiamam poveikiui didėja, todėl reikalinga vis didesnė dozė pajusti reikiamą būseną. Dėl to svaiginimasis tampa vis brangesnis.
Žmogus visas savo legalias, o vėliau ir nelegalias pajamas leidžia įprastų psichoaktyvių medžiagų įsigijimui. Tuomet žmogui nelieka laiko ir pinigų normaliai mitybai. Dėl to sutrinka organizmo veikla, imuninė sistema. Tokie žmonės praranda svorį, jų veidas išblykšta.
Po kiekvieno vartojimo prasideda abstinencija. Žmogui atsiranda blogumas ir jam reikalinga nauja dozė ne malonumo pajutimui, o normaliai organizmo būsenai palaikyti.
Padeda tik specialistai
Žmogus, kuris supranta esąs priklausomas, pats sau padėti gali tik kreipdamasis pagalbos į specialistus. „Jei žmogus tapo priklausomas, jo viduje jau veikia priklausomybės mechanizmai. Tai yra liga, o kiekviena liga reikalauja gydymo. Tai supratusiam žmogui patariame tą pačią akimirką nutraukti ir nevartoti. Kadangi toliau yra du keliai: arba tolimesnis vartojimas ir tuomet pasekmės psichinei, fizinei sveikatai, socialinei gerovei laipsniškai augs, arba visiškas atsisakymas be jokių žaidimų ir kompromisų. Bet jei žmogus mėgins savarankiškai sustoti vieną, antrą kartą ir jam nepavyks, būtinai nesigėdijant ir nelaukiant reikalinga profesionalų pagalba”, – teigė A.Slatvickis.
Silpnų nėra
Paprastai jaunuolius narkotinėmis medžiagomis paskatina susidomėti aplinka, draugų įtaka, smalsumas, baltos varnos sindromas.
Klaipėdos psichikos sveikatos centro vyriausiasis gydytojas nėra linkęs išskirti silpnesnių narkotikų: „Kadangi vieniems ir lengvas narkotikas gali turėti labai dideles pasekmes, nes jie dėl tam tikrų objektyvių priežasčių lengviau tampa priklausomi. Tai priklauso nuo žmogaus psichikos, genetinės dispozicijos. Pagal poveikį centrinei nervų sistemai tabako, aguonų nuoviro, heroino bei kitų psichoaktyvių medžiagų kelių pabandymų labai sparčiai atsiranda psichologinė priklausomybė, o vėliau ir fizinė. Taigi kiekvienas žmogus, vartodamas bet kurią psichotropinę medžiagą, rizikuoja tapti priklausomas, mat pasekmės yra maždaug vienodos”.
Egzistuoja teorija, kad kuo jaunesnis organizmas, tuo stipriau narkotikai paveikia centrinę nervų sistemą. Todėl jaunesniame amžiuje priklausomybė formuojasi labai greitai, ir ji būna žymiai stipresnė.
Apninka depresija
Tėvams patartina būti akyliems ir palaikyti nuolatinį draugišką ryšį su savo atžalomis, skatinant atvirą bendravimą, rodant tinkamą pavyzdį, kai vaikas auklėjamas vienodai tiek žodžiais, tiek veiksmais.
Specialistai, kalbėdami apie narkotines medžiagas, populiarias tarp jaunimo, gali vadovautis tik nuogirdomis. Dažniausiai vartojami bendro pasilinksminimo vietose, diskotekose yra įvairūs stimuliatoriai: amfetaminai, metamfetaminai, ekstazis, taip pat rūkomi kanapių preparatai – marihuana.
Aurimas (tikrasis vardas redakcijai žinomas), vartojęs heroiną bei išbandęs kitas narkotines medžiagas, mano, jog pirmiausia atsiranda moralinė, o ne fizinė priklausomybė. „Žmogus nebemoka be to linksmintis. Jis neįsivaizduoja, kaip galima smagiai praleisti savaitgalį nesisvaiginant”. Jau kitas dienas po tokių „linksmybių”, jo teigimu, paprastai apima depresija, nieko nebesinori. Žmogus, vartojantis tik kartkarčiais, nepripažįsta savo ligos ir pavadintas narkomanu įsižeidžia.
Neringa Maciūtė