Artėjant žiemai automobilininkai turėtų keisti vairavimo įpročius
Rekordiškai šiltas kalendorinis ruduo, leidęs ilgiau nei įprastai važinėti universaliomis padangomis bei mėgautis pakankamai geru sukibimu su keliu, baigiasi. Jau pirmosios šalnos klastingomis čiuožyklomis pavertė dar vakar „nekaltais” atrodžiusius posūkius, tiltus ir nuokalnes. Stabdymo kelias neatpažįstamai pailgėjo, o saugaus greičio riba stipriai sumažėjo.
Ko reikėtų labiausiai saugotis artėjančią žiemą ir kaip geriau pasirengti galimiems nemalonumams? Keletą patarimų sutiko duoti automobilių sporto treneris Jonas Dereškevičius.
– Kokio „slidaus kelio” labiau reikėtų saugotis – puraus sniego, plikšalos, šlapio sniego pliurzės?
– Iš tiesų šie dalykai skiriasi. Saugiausias slidumas – susigulėjęs, bet nesuplūktas iki blizgesio sniegas. Jo klasta slypi tame, kad kai kuriuose ruožuose toks sniegas gali dengti ledą. Mažiau įgudęs vairuotojas, staiga pasikeitus važiavimo sąlygoms, paprastai nespėja sureaguoti ir praranda automobilio kontrolę. Žinoma, jei mašina važiuoja tiesiai ir nėra veikiama jokios išcentrinės jėgos, nieko neatsitiks. Tačiau darant kad ir nedidelį posūkį, stabdant, prasilenkiant su kitu automobiliu, gavus stiprų vėjo gūsį – galima akimirksniu pradėti slysti šonu. Tas pats gali atsitikti, jei automobilio ratų geometrija nesureguliuota ir mašiną „traukia” į kurį nors šoną.
– Patyrę automobilininkai, iškritus pirmajam sniegui, primygtinai siūlo važiuoti į kokią nors aikštelę ir pasitreniruoti vairuoti pasikeitusiomis sąlygomis. Kokius pratimus patartumėte daryti?
– Būtina pajusti, kaip automobilis elgiasi kritinėse situacijose staiga greitėjant ir stabdant, kas atsitinka manevruojant vairu. Pajudant iš vietos reikėtų bandyti sankabos pedalą atleisti varikliui dirbant tuščia eiga ir tik pradėjus ratams suktis švelniai prisiglausti prie akceleratoriaus, kad apsukos padidėtų vos keletą šimtų aps./min. Jei šiuos dalykus darysite greitai, automobilis buksuos vietoje.
Derėtų akcentuoti, kad į gatvę geriau visiškai nevažiuoti su vasarinėmis ar nudilusiomis universaliomis padangomis.
Reikėtų įsikalti į galvą, kad padangos tiek žiemą, tiek vasarą yra pats svarbiausias saugų judėjimą lemiantis veiksnys ir netgi automobilių gamintojai daugelį parametrų skaičiuoja išeities tašku laikydami tam tikrų charakteristikų ratus. Vertėtų pamiršti „gerai atrodančius” didelio diametro ratlankius, žemo profilio padangas – būtina naudoti techniniuose aprašymuose nurodyto dydžio padangas. Aš patarčiau rinktis dygliuotas.
Antrasis svarbiausias pratimas – stabdymas. Derėtų pabandyti įsibėgėjus stabdyti skirtingais režimais, nuo švelnaus lėtėjimo iki staigaus kirčio per stabdžio pedalą, ir analizuoti, kaip kuriuo atveju elgėsi automobilis bei elektroninės stabdymo sistemos. Bet kuriuo atveju šį veiksmą reikia šlifuoti tol, kol automobilis sustos nė karto neužblokavus ratų. Po vasaros beveik visų vairuotojų koja būna „sunki” ir išprovokuoti nevaldomą mašinos slydimą (iki dugno nuspaudus stabdį mašina slysta ankstesnio judėjimo kryptimi, nereaguodama į vairą) galima akimirksniu. Beje, įtakos saugiam važiavimui žiemą turi netgi vairuotojo avalynė – jei batai itin masyvūs ir kieti, pedalus jausti sunkiau.
Verta susirasti uždarą, bet aukštų bortelių aikštelę ir pradėti stabdyti pamažu didinant greitį. Net jei automobilis turi ABS sistemą, vis vien verta pasitreniruoti, nes stabdymo kelias žiemą būna visiškai kitoks, o ir pačios ABS sistemos paprastai turi keletą skirtingų veikimo algoritmų.
Automobilio elgesį reikia perprasti tiek, kad jo valdymas net sudėtingomis meteorologinėmis sąlygomis nebekeltų jokių rūpesčių ir vairuotojas visą dėmesį galėtų skirti aplinkai, kurioje juda. Slidžiame kelyje tiesiog būtina matyti, kas vyksta už ta pačia kryptimi judančios mašinos ir ar nėra kokių nors kliūčių, galinčių priversti staiga stabdyti.
– Kokie konstrukciniai automobilio ypatumai turi daugiausia įtakos saugiam važiavimui?
– Bene daugiausia lemia tai, kurie mašinos ratai yra varantys. Didžiausią pranašumą, be abejonės, turi važinėjantieji visų keturių ratų pavarą turinčiais automobiliais. Šiek tiek mažiau slidinės vairuojantieji priekiniais ratais varomas mašinas, o subtiliausiai vairuoti priversti galiniais ratais varomų automobilių šeimininkai. Tiesa, pastariesiems labai svarbu įsisąmoninti, kad šie automobiliai įsibėgėja itin sparčiai ir yra lengvai valdomi, tačiau jų stabdymo kelias toks pat ar net ilgesnis (dėl didesnės masės) kaip ir visų kitų mašinų. Reikėtų saugotis, kad nesusiformuotų klaidinga saugumo iliuzija.
Apskritai kiekvienas automobilis skirtingas ir tie patys procesai turi skirtingas atsiradimo priežastis, bei skirtingus „priešnuodžius”. Tarkim, galu varomas BMW ir „Porsche” slidžiame kelyje elgsis skirtingai, nes jų bendroji masė ir svorio išdėstymo centrai skiriasi. Vienintelis teisingas kelias išsiaiškinti, kas yra kas, – pačiam susirasti aikštelę, pastudijuoti mašinos elgesį ir pajusti slydimo ribas. Visiškai universalių patarimų, kaip kokiu atveju elgtis, negalima duoti. Tiesa, išimtimi reikėtų laikyti aksiomą, kad žiemą transporto sraute privalu laikytis kur kas didesnių atstumų tarp ta pačia kryptimi judančių automobilių.
– Kaip patartumėte orientuotis ir savo saugaus greičio slidžiame kelyje ieškoti pradedančiam vairuotojui? Tarkim, ar galima rekomenduoti dažniau dirsčioti į spidometrą?
– Sakyti, kad, tarkim, 60 km/val. greičio riba yra saugi ir jos neperžengus automobilį dar bus galima suvaldyti, tikrai negalima. Saugumą lemia daug įvairių aplinkybių. Kai kuriais atvejais (pavyzdžiui, leidžiantis apledėjusia nuokalne) toks greitis yra didelis net solidžią patirtį turintiems profesionalams. Pradedantieji vairuotojai turėtų kuo daugiau treniruotis ir stengtis pajausti visus automobilio kėbulo judesius bei reakcijas į vieną ar kitą manevrą.
Norint greičiau perprasti šiuos dalykus ir pasiekti norimą automobilio kontrolę, reikėtų nesidrovėti kreiptis patarimų į patyrusius kolegas ar saugaus vairavimo kursus jau turintiems teises rengiančias mokyklas.
– Vis dėlto ką daryti, kai automobilis pradeda slysti?
– Automobilį stabilizuoti galima išmokus variklį perjungti į tokį režimą, kai jis tik palaiko mašinos riedėjimą nuolatiniu greičiu, bet nei pristabdo, nei pagreitina judėjimo. Tai vienas labiausiai stabilizuojančių veiksnių, nes tiek per didelis „gazavimas”, tiek visiškas akseleratoriaus pedalo atleidimas provokuoja ratų slydimą. Žinoma, išlaikyti optimalų ratų sukimąsi neleidžiant jiems buksuoti ir slysti stabdant yra labai sunku. Tiksliai tai padaryti galima tik daug kartų pabandžius. Pravartu pabandyti kaire koja švelniai spausti stabdį, kad kaladėlės prisiglaustų prie stabdžių diskų ir neleistų ratams prasisukti. Dar kartą norėčiau pabrėžti, kad jokių eksperimentų nevalia daryti bendro naudojimo keliuose, kur juda kiti automobiliai.
Jei vis dėlto mašina pradėjo slysti ir matote, kad nepavyks sustoti iki kliūties, bandykite automobilį sukti prie šaligatvio ir stabdytis remiantis į kelkraštį. Smūgis ir nuostoliai bus mažiau skausmingi, jei trenksitės tiesiais, o ne susuktais ratais.
– Kokia yra žieminė manevravimo vairu specifika?
– Pagrindinis dalykas, kurį reikia išmokti vairuotojui – justi ratų reakciją į kelią. Jei vairas tapo labai „lengvas”, reiškia sukibimas prastas ir vienintelis būdas išvengti nepageidaujamo automobilio slidinėjimo – nedaryti staigių judesių. Vairuotojas turi suvokti, koks yra realus kiekvieno posūkio didžiausias įveikimo greitis. Jei nesitreniravęs žmogus į posūkį lėks per greitai ir tik instinktyviai bandys taisyti padėtį – mažai tikėtina, kad bus priimtas teisingas sprendimas ir automobilis netaps avantiūrizmo auka.
Beje, jokiu būdu negalima bandyti jungti žemesnės pavaros posūkio viduryje – tai reikia padaryti prieš pradedant sukti vairą. Derėtų įsijungti tą pavarą, su kuria tikitės iš posūkio išvažiuoti. Azartiškiems vairuotojams taip pat derėtų atsisakyti įpročio nardyti iš juostos į juostą, lenkiant lėčiau judančius eismo dalyvius. Net jei pats esate geras vairuotojas, tokie manevrai gali sutrikdyti vairuojančius prasčiau ar neturinčius gerų padangų ir išprovokuoti avarinę situaciją.
Renaldas Gabartas