Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės partizanų grupės vado Juozapo Kašėtos-Tumo artimieji Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre sulaukė ne paramos, o patyčių.
Nors už Lietuvos laisvę kovojusiam partizanui kario savanorio statusas po mirties buvo suteiktas skubos tvarka, tačiau kovotojo žmona taip ir nesulaukė, kol jai bus išduotas sutuoktinio ištikimybę Lietuvai patvirtinantis pažymėjimas.
„Močiutė visą gyvenimą laukė, kol galės pamatyti seneliui išduotą kario savanorio pažymėjimą, tačiau dėl biurokratų kaltės jos svajonei nebuvo lemta išsipildyti”, – tramdydama ašaras kalbėjo Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės partizanų Rugio (Jono Jakubavičiaus) grupės vado Juozapo Kašėtos-Tumo anūkė Irena Sinkevičienė. Už Lietuvos laisvę kovojusio partizano artimieji daugiau kaip šešerius metus siekia iš valstybės prisiteisti vienkartinę pašalpą, kurios negavo dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro (LGGRTC) darbuotojų kaltės.
„Mes nereikalaujame paramos iš valstybės, o tik siekiame gauti tai, kas mums pagal įstatymus priklauso”, – partizano anūkė tvirtino, kad vienkartinė 20 tūkst. litų pašalpa karių savanorių bei laisvės kovų dalyviams arba jų šeimos nariams skiriama pagal Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 m. okupacijos dalyvių teisinio statuso įstatymą.
Varėnos rajone, Perlojoje gyvenusi Kašėtos žmona Jadvyga Kašėtienė-Tamulionienė į LGGRTC dėl jos vyrui savanorio statuso po mirties pripažinimo kreipėsi dar 1999 metų sausio 15-ąją.
LGGRTC darbuotojai žinojo, jog Kašėtienė-Tamulionienė yra ligota ir garbaus amžiaus, tačiau jie nepakankamai rūpinosi, kad partizano žmonai arba anūkei kuo skubiau būtų perduoti dokumentai bei būtų išaiškinta, ką reikia daryti, jog savivaldybė išmokėtų pašalpą.
Po šešerių metų Seimo kontrolierius nustatė, kad Kašėtos žmona ir anūkė buvo klaidinamos LGGRTC darbuotojų.
Dainius Sinkevičius