Nežiūrint kaip šiandien baigsis valdančios koalicijos tarybos posėdis, o greičiausiai – niekas nesikeis, akivaizdu, jog Lietuvos premjeras trauksis iš politinio gyvenimo. Jeigu ne tuojau, tai netrukus. Metas pagalvoti apie tai.
Štai vienas scenarijus: Brazauskas jau davė suprasti, kad toliau dirbs su Darbo partija, nepaisydamas jos vadovo Viktoro Uspaschiko aštrios kritikos. Matyt šnekose apie atsistatydinimą ir pirmalaikius rinkimus būta daugiau dūmų negu ugnies.
Socialdemokratams nenaudinga ardyti koalicijos, kurią pergrupavus jų įtaka tikriausiai susilpnės. O darbiečiams dar neatsipirko pernykštė rinkimų kampanija. Be to, jie tebesimoko valdyti, įstatymus leisti, jiems dar reikia prakusti Seime, ministerijose.
Tad kaip vertinti Uspaskicho pastabą, jog Brazauskas nėra nepakeičiamas, o darbiečiai svarstytų savo kandidatą į premjerus? Ar tai tik dantų rodymas? O gal darbiečių lyderis mus pratina prie minties, jog Lietuvoje bus naujas „gaspadorius”?
Kažin, ar tokia galimybė džiugintų Brazausko kritikus, nekantriai laukiančius kada pagaliaus politinę areną apleis asmuo, pasirūpinęs kad komunistinė nomenklatūra išvengtų desovietizacijos ir jai sočiai užtektų valstybės duonos. Premjero traukimosi būtinumą sustiprino bergdžios pastangos kriminalizuoti politinę kritiką. Siekdamas susidoroti su oponentais baudžiamosiomis bylomis, Brazauskas ne tik neišlaikė valstybės egzamino; jis priminė ne tokias jau senas okupacijos dienas. Nusišnekėjo ir stojosieji ginti kvailą žingsnį bendražygiai.
Taigi, šalia ambicingo ir energingo Uspaschiko, sėdi pavargęs, suirzęs Brazauskas. Kiti du žaidėjai – smulkesni ir politiškai silpnesni.
Jeigu ne Seimo pirmininko pareigos, Paulauskas būtų nedidelės frakcijos vadovas, skaičiumi panašios į valstiečių lyderės, žemės ūkio ministrės Kazimiros Prunskienės. Visiems keturiems patogu važiuoti šiuo traukiniu.
Vis dėlto Uspaskichas yra didžiausią rinkėjų paramą turinčios partijos vedlys. Privačių bei valstybės interesų painiojimo ir neišpręsto diplomo skandalai jo neišgasdino. Partijos gretos kiek sumenko, bet ne tiek, kiek pranašauta; kolegas jungia valdžios siekis, o apklausos rodo, jog smūgius į paširdžius partija atlaikė.
Kitaip yra Prunskienei ir Paulauskui. Jų didžiausi šansai tikriausiai jau praeityje. Abu sulaužė ietis, besirungdami su Valdu Adamkumi dėl Prezidentūros, jų reitingai menki. O Brazauskui pasišalinus, socialdemokratai greičiausiai sparčiai silpnės, užvirus kovai dėl partijos vadovo.
Darbiečiai kantriai laukia premjero išėjimo, nes tada eilė ateitų jiems. Tačiau vyriausybei nebūtinai vadovautų pats Uspaskichas. Darbo partijos lyderis, neseniai išėjęs iš Vyriausybės ir padėjęs Seimo mandatą, jau pratinasi valdyti atokiau nuo visuomenės akių.
Toks scenarijus darbiečiams galėtų būti ir patogus, ir naudingas. Pavyzdžiui, būtų išvengta nepatogių diskusijų apie valstybę ir lojalumą jai. Lankydamasis Vašingtone šių metų kovą Uspaschikas pareiškė: „Visad privalau rūpintis ta šalimi, kurioje gyvenu, nesvarbu, kur ji būtų. Todėl aš esu Lietuvos patriotas”. Taigi, patriotizmą apsprendžia gyvenamoji vieta. Pakeitei vieną, keičiasi kitas. Kaip tai suprasti? Ar tai valstybiškas požiūris?
Taip pat būtų išvengta spėlionių, kokias išvadas pasidarytų Lietuvos tarptautiniai partneriai, žinantys, kad jos žmonės pasirinko asmenį ne taip seniai imigravusį iš valstybės, kuri ją okupavo daugiau kaip 170 metų.
Ar galima sustabdyti Uspaschiko traukinį? Galbūt. Stabdyti galėtų veikti kartu susitarę kai kurie koalicijos partneriai ir jų oponentai. Socialdemokratai ir socialiberalai jau moka kartu dirbti. Moka ir Tėvynės sąjunga, liberalai ir liberalcentristai. Visus sudėjus būtų daugiau kaip pusė Seimo balsų.
Be abejo, kompromisai būtų skausmingi. Konservatoriams tektų atsisakyti komisijos Brazauskų šeimos verslo įsigijimo aplinkybėms tirti. Socialdemokratams – nusileisti gal dėl premjero posto. Liberalams ir liberalcentristams – susitvarkyti namus, sprendžiant savo vado likimą, ko gero jo nenaudai.
Net ir įveikus šias kliūtis, tokia vaivorykštinė Vyriausybė iš esmės būtų silpna. Kita vertus, padėtų tai, jog Lietuvos partijos pasižymi ne tiek ideologiniais skirtumais (matuojant darbais, ne žodžiais), kiek tarpusavio kovomis dėl valdžios. Šiaip – apgailėtina, bet šiuo atveju – naudinga: jos būtų priverstos kalbėtis, o tam netrukdytų ideologinės nuostatos. Gal net padėtų surasti pragmatišką, ir skaidresnį sprendimą dėl „Mažeikių naftos”, tvarkyti kitus valstybės reikalus. Padėti galėtų vienybę dažnai pabrėžiantis Prezidentas.
Utopija? Naivuoliškas tikėjimas, jog gali suveikti politinių partijų savisauga? Galbūt. Tačiau proga tikrai bus, nes pasišalinus Brazauskui valdančioji koalicija bus svarstoma iš naujo.
Bet vaivorykštė keltų rimtą pavojų darbiečių ambicijoms ir jie atkakliai prieš ją kovotų. Juk tai, kas juos vienija – ėjimas į valdžią – yra ir jų Achilo kulnas. Uždaryk kelią į valdžią, ir koks tikslas likti krūvoje? Juk jie atėjo ne tam, kad sėdėtų opozicijoje.
Romas Sakadolskis