Stingant darbo jėgos darbdaviai jau griebiasi šiaudo – darbuotojų ieškosi tarp uostamiesčio benamių.
Abiejuose Klaipėdos nakvynės namuose dažnai lankosi įvairių įmonių atstovai, siūlantys nekvalifikuotą darbą čia prieglobstį radusiems benamiams. Pagalbininkų statybose ar kituose darbuose pritrūkę fiziniai asmenys taip pat kreipiasi į nakvynės namus, nes tai esą vienas greičiausių būdų susirasti reikiamą darbininką.
Tačiau patenkinti lieka ne visi darbdaviai: kai kurie iš jų su benamiais nebenori turėti jokių reikalų, nes pastariesiems esą rūpi ne dirbti, o tik gerti ir tinginiauti.
Prašo rekomenduoti
Vieni darbdaviai į nakvynės namus ieškotis darbininkų atvyksta patys, kiti pakabina darbą siūlančius skelbimus.
„Pavieniai asmenys, siūlantys darbą, apsilanko kone kasdien”, – sakė senųjų miesto nakvynės namų Viršutinėje gatvėje socialinė darbuotoja Indra Joniuškienė.
Nakvynės namų Šilutės plente socialinė darbuotoja Irma Žymantienė taip pat teigė, kad siūlantieji darbą apsilanko gana dažnai, ypač – šiltuoju metų laiku, kai suaktyvėja statybos ir kiti lauko darbai.
Dažniausiai siūlomas nekvalifikuotas darbas vyrams – nakvynės namų moterys kviečiamos dirbti rečiau.
Nakvynės namų gyventojai yra skatinami dirbti – pagal galiojančią tvarką dienomis įstaigoje gali likti tik neįgalieji, sergantys ir pensininkai, o kiti privalo išeiti ir vėl grįžta tik vakare. Socialiniai darbuotojai kaip įmanydami padeda norintiesiems susitvarkyti gyvenimą: pamoko rašyti gyvenimo aprašymą, pataria, kaip bendrauti su darbdaviu ir kt. Be to, darbdavių pareikalaujama, kad žmonės būtų įdarbinami pagal darbo sutartis.
„Kai kas gal ir nori, kad jie dirbtų nelegaliai, bet mums rūpi, kad žmonės turėtų socialines garantijas”, – sakė I. Žymantienė.
Pasak pašnekovės, daugelis iš daugiau nei šimto nakvynės namų gyventojų neatsisako įvairių darbų. Paprastai jie dirba laikinus darbus, nuolatinį gauna retas. O kiti, neneigia socialinė darbuotoja, nors ir gali dirbti, bet nenori, juos visiškai tenkina ir tokia padėtis, tuo labiau jei gauna kokią nors pašalpą.
Dauguma benamių turi priklausomybių: dažniau – nuo alkoholio, rečiau – nuo narkotinių medžiagų. Anot I. Žymantienės, potencialiems darbdaviams tai pranešama, nors apie kiekvieną konkretų asmenį ši konfidenciali informacija neteikiama.
„Kai nakvynės namuose ieškoma darbininkų, visuomet prašoma administracijos žodinių rekomendacijų. Tai, kad žmonės yra priklausomi nuo alkoholio, gąsdina ne visus darbdavius. Jiems svarbiausia, kad gerai dirbtų”, – pasakojo socialinė darbuotoja I. Žymantienė.
Į Vokietiją – pakuoti kosmetikos
Bendradarbiavimu su kai kuriomis įmonėmis nakvynės namų administracija ypač džiaugiasi. I. Žymantienė paminėjo bendrą Lietuvos ir Vokietijos bendrovę „Olansija”, kuri keturias moteris įdarbino kosmetikos pakuotojomis užsienyje, nedideliame Vokietijos miestelyje netoli Prancūzijos sienos.
„Viena moteris jau dirba daugiau nei metus, dar dvi išvyko prieš gerą mėnesį. O ketvirtoji grįžo, nepritapo, ne visai suprato šio darbo pobūdį. Manau, tai puiki galimybė moterims, joms ten nereikia niekuo rūpintis – ir apgyvendintos, ir maitinimą gauna, todėl gali pinigus pasitaupyti. Kiek man žinoma, darbdaviai jų darbu patenkinti. Kai padirbėjusios grįš, galbūt nakvynės namų paslauga joms jau nebus reikalinga”, – svarstė I. Žymantienė.
„Olansijos” atstovas Marius Mitkus patikino, kad įmonė yra patenkinta nakvynės namų moterų darbu.
„Savo darbą jos atlieka gerai. Man atrodo, Vokietijoje šioms moterims sudarytos labai geros gyvenimo sąlygos, darbas nesunkus, atlyginimai taip pat neblogi. Jos pakuoja profesionalią vokiečių kosmetiką ir labai šiuo darbu džiaugiasi”, – pasakojo M. Mitkus.
Jis pridūrė, kad tai nėra laikinas darbas – moterys galinčios dirbti tiek, kiek norinčios.
„Priimti šias moteris į darbą mums pasiūlė nakvynės namų administracija. Jei moterys tvarkingos, gerai dirba, mums neturi reikšmės, ar jos iš nakvynės namų, ar ne”, – tvirtino M. Mitkus.
Į užsienį užsidirbti yra vykę ir kiti nakvynės namų gyventojai. Socialinė darbuotoja prisiminė, kad viena jauna mergina buvo susiradusi darbą Italijoje. Ji susidomėjo pasiūlymu užsiimti konsumacija.
„Mes tam nei pritarėme, nei prieštaravome – mergina turėjo apsispręsti pati. Tačiau, žinoma, paaiškinome, kas tai per darbas, kad ji žinotų, kur važiuoja”, – sakė I. Žymantienė.
Ši klaipėdietė į nakvynės namus pateko po to, kai jos motina prarado būstą. Užsidirbusi pinigų užsienyje, į įstaigą ji nebegrįžo.
Nakvynės namuose laikiną pastogę randa įvairiausio amžiaus žmonės: pasitaiko ir aštuoniolikmečių, ir jau į aštuntą dešimtį įžengusių.
„Dirbti jiems neįdomu”
Gamtininkų centrą „Mini zoo” netoli Klaipėdos esančiame Jonušų kaime įkūrusiam Edvardui Legeckui įvairiuose darbuose dažnai prireikia pagalbos. Nakvynės namų gyventojams jis jau gerai pažįstamas, nes E. Legeckas čia pagalbininkų ieškojo daugybę kartų. Tačiau apie benamių darbingumą gamtininkų centro šeimininkas kalba neslėpdamas nusivylimo.
„Nakvynės namuose pilna žmonių, bet dirbti nori tik vienas kitas, – kalbėjo E. Legeckas. – Yra taip: dvi dienas dirbs, o trečiąją ką nors pavogs, parduos, o pinigus pragers. Todėl benamį gali samdyti daugiausia dviem trim dienoms. Jam neįdomu dirbti, jam įdomu gerti. Net ir užsidirbęs šiek tiek pinigų jis už juos neperka maisto – valgo tai, ką susiranda šiukšlyne.”
E. Legeckas stebisi, kad dažnas jo nė nepasiteirauja apie siūlomą darbą. Pagrindinis klausimas yra „kiek mokėsi”. O vėliau paaiškėja, kad dirbti negali, nesugeba.
„Bet nepaisant to, kad visą dieną prasėdi nieko neveikdamas, vis tiek manęs klausia: „Kada mokėsi atlyginimą?” – pasakojo „Mini zoo” savininkas.
Jis prisiminė vieną kuriozą: sykį vienam vyriškiui iš nakvynės namų pasiūlė pabūti varovu medžioklėje. Sutarė už tai sumokėti ir pavalgydinti. Tačiau naujasis varovas visiškai nepažįstamam miške ėmė ir pradingo…
„Žinoma, aš sunerimau – maža kas galėjo atsitikti. Jaučiau atsakomybę už tą žmogų. Bet jis po dviejų dienų atsirado. Pasirodo, kažkur miške sugebėjo naminukės bravorėlį aptikti…”, – dabar su šypsena prisimena E. Legeckas.
„Dažniausiai duodu nesudėtingų darbų – ar kokias plytas panešioti, ar duobę iškasti. Juk vis greičiau bus. Tai darbai, kuriems nereikalingas mąstymas, pasakai ir daro. Darbas, kurį dirbant reikia galvoti, šiems žmonėms yra utopija. Ir apskritai, sunku su jais, jau geriau pasikviesti moksleivių po pamokų”, – kalbėjo E. Legeckas.
Gali penkiasdešimt, nori vienas
Benamių gebėjimus dirbti skeptiškai vertina ir statybų bendrovės „Konsolė” gamybos direktorius Romas Dikšas.
„Ir ten, nakvynės namuose, darbininkų nerandame”, – sakė R. Dikšas.
„Bandėme samdytis, bet iš to nekas išėjo, – tęsė vienas iš „Konsolės” vadovų. – Buvo gal penkiasdešimt vyrų, bet įdarbinome tik vieną, nes visi kiti nenorėjo.”
Anot R. Dikšo, tąkart „Konsolė” vykdė statybos darbus pačiuose nakvynės namuose Šilutės plente, o jų gyventojams, kad pasiektų „darbo vietą”, tereikėjo nusileisti į rūsį.
„Mums reikėjo pagalbinių darbininkų, nieko sudėtingo – ką nors atnešti, išvalyti ir panašiai. Tačiau jie nenori dirbti – nemato prasmės”, – teigė gamybos direktorius.
Giedrė Petkevičiūtė